Angelų keliai. Debbie Macomber
Читать онлайн книгу.
00170000.jpg"/>
Mielosios!
Siunčiu Jums šilčiausius kalėdinius sveikinimus nuo Širlės, Gudnesės, Mersės ir savęs. Širlė, Gudnesė ir Mersė – pačios mėgstamiausios mano skaitytojų herojės. Dažnai tenka išgirsti: Kalėdos be šių trijų angelų viešnagės – ne Kalėdos! Taigi viešnios jau čia.
Šiame mažame, tačiau labai mielame romane papasakosiu tris istorijas. Visos jos nutiko nuo seno mano mėgstamiausiame Kalėdų mieste Levenvorte, Vašingtono valstijoje, ir Sietle. Beje, mudu su vyru būtinai aplankome Levenvortą pirmąjį gruodžio savaitgalį – ten Kalėdos tvyro ore.
Na, o romane „Angelų keliai“ vienam iš veikėjų nutinka kai kas nuostabaus. Tiesą pasakius, taip buvo ir mano tėčiui. Kaip ir romano herojus Haris, panaktinėjęs po namus be vaikštynės tėtis norėjo grįžti į lovą. Netrukus suprato, jog yra per silpnas pasiekti miegamąjį. Štai tada jis išvydo angelą. Tėtis įvykį apibūdino labai smulkiai: koridoriaus gale pasirodęs vidutinio amžiaus vyras, vilkintis fermerio kombinezoną, ir tėtis sušukęs jam: „Ei, drauguži, man reikėtų šiokios tokios pagalbos!“ „Fermeris“ nuvedęs jį iki lovos ir dingęs.
Kai kas galvoja, jog „angelo vizitas“ tėra padarinys vaistų, kuriuos jis tuo metu vartojo, tačiau aš, kaip ir jis, mielai tikiu, kad jį aplankė tikras angelas.
Kita šios knygos herojė Betė įnikusi į internetinį žaidimą „World of Warcraft“. Tiesą pasakius, šis žaidimas tikras ir turiu padėkoti savo vyrui už nuoširdžią pagalbą, kai jį studijavau (vyras tikrai nesiskundė!). Todėl ačiū, Veinai, – vieną gražią dieną tu tikrai pasieksi 60 lygį.
Taigi visiems linkiu linksmų Kalėdų! Tikiuosi, Jums patiks Širlės, Gudnesės ir Mersės viešnagė Žemėje.
1
Iš visų pusių jį supo Kalėdų vaizdai ir garsai. Namuose visžalių medžių šakelių kvapas pynėsi su imbierų ir aštrių prieskonių aromatais. Šis metų laikas buvo Hario Aldervudo mėgstamiausias. Daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų jis apsigyveno Levenvorte, Vašingtono valstijoje, ir labai pamėgo šiame mieste švenčiamas Kalėdas. Nors buvo jau aštuoniasdešimt šešerių, o sveikata vis labiau klibėjo, niekas negalėjo nublukinti jo džiugesio per tas šventes. Net sėdėdamas daktaro Snelgrovo laukiamajame, kur buvo pastatyta išstypusi dirbtinė eglutė, ir laukdamas žinių, kurios, kaip jam atrodė, bus liūdnos, Haris nesijautė nusiminęs. Galbūt šis vizitas išsunks iš jo visą energiją iki pat vakaro, bet dabar jis nematė prasmės liūdėti. Abejojo, ar daktaras Snelgrovas dar gali ką nors pakeisti. Širdis atsisako veikti – viskas labai paprasta.
Haris nebijojo mirties. Dažnai apie ją galvodavo, ypač kai tiek daug draugų jau mirė. Buvo susidūręs su ja akis į akį, matė, kaip ji skina aukas per Antrąjį pasaulinį karą Normandijos pakrantėse ir mūšiuose kitose Europos vietose. Liūdėjo, kai mirė jo tėvai ir vyresnysis brolis Tedas. Ir vis tiek nebijojo. Gal ir turėtų bijoti, tačiau kam sukti galvą dėl to, kas neišvengiama?
Kitame laukiamojo gale sėdėjo jauna motina ir stengėsi prablaškyti savo mažą dukrytę skaitydama jai kažką iš knygelės. Žiūrėdamas į jas Haris nusprendė, kad sunku pasakyti, katrai iš jų labiau reikia gydytojo pagalbos. Abi atrodė smarkiai peršalusios, slogavo. Haris pasidžiaugė, jog jos sėdi tolokai, nes jo imuninė sistema buvo visiškai nusilpusi.
Jis buvo beveik įsitikinęs, kad šios Kalėdos jam – paskutinės. Tokia mintis liūdino. Haris buvo tikintis žmogus, o su metais tikėjimas vis stiprėjo. Tai natūralu, manė jis. Pagalvodavo, ar angelai Danguje švenčia Kalėdas. Nusprendė, kad švenčia. Šiaip ar taip, netrukus tai sužinos. O kol kas buvo pasiryžęs paskutines savo Kalėdas Žemėje padaryti Rozalei kuo ypatingesnes. Galvojo, kaip dar galėtų įrodyti savo žmonai, su kuria gyvena štai jau šešiasdešimt penkerius metus, kaip labai ją myli. Išsiskirti su Rozale… Tik dėl to jam buvo skaudu…
– Haris Aldervudas.
Haris buvo taip giliai pasinėręs į savo mintis, kad slaugytojai teko kelis kartus pakartoti pavardę, kol jis galų gale išgirdo. Ji buvo jauna moteris, Kelė Šanon – o gal Šanona Keli? – bet jis meiliai vadino ją sesele Retčed – baisiai griežtos slaugytojos vardu. Ji lyg ir neprieštaravo.
– Hari!
– Ateinu.
Jam reikėjo kelių sekundžių atsistoti. Kartais užmiršdavo, kad kojos nebe tokios stiprios kaip kadaise. Dar visai neseniai nebūdavo jokių keblumų, kai norėdavo atsikelti nuo kėdės, o dabar pritrūksta kvapo bandant atsistoti, jau nekalbant apie tai, jog vos pavelka kojas. Ištverti senatvę – ne ištižėliams, tai aišku kaip dieną.
Pasiramsčiuodamas lazda jis pamažu atsitiesė, nusišypsojo jaunajai motinai kitame laukiamojo gale ir ėmė atsargiai dėlioti kojas. Net porą jardų nueiti darėsi vis didesnė kankynė. Tačiau vis tiek mostelėjo ranka atsisakydamas seselės Retčed pagalbos. Eidamas pro ją kelis kartus giliai atsikvėpė ir pamerkė jai akį. Mergina nusišypsojo ir pasitaisė šventintą sagę, įsegtą į jos krakmolytą baltą uniformą.
Hariui patiko toks jos atidumas Kalėdų šventei. Be to, jautėsi dėkingas, kad jinai jo neskubina. Šiais laikais skubantys žmonės – grynas vargas. Amžinai kažkur lekia, aplenkia jį, o faktiškai nustumia į šoną, stengdamiesi pirma jo pasiekti parduotuvės lentynas ar automobilių stovėjimo aikštelę. Negi jie nesupranta, kad greičiau eiti jis nepajėgia? Prieš kelerius metus ir Haris buvo toks kaip jie – stengdavosi kuo greičiau kur nors nueiti, o paskui pats stebėdavosi, ko taip skubėjo.
– Šįryt jūsų veidas šviesesnis, – pasakė seselė Retčed ir atidariusi gydytojo kabineto duris laukė, kol Haris įeis. – Tikriausiai jaučiatės geriau.
Haris niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės vis teiraujasi apie jo sveikatą. Juk niekas nenori žinoti teisybės. Na gerai, gerai… gal gydytojai ir slaugytojos to nori. Bet su draugais ar pažįstamais Haris nebuvo linkęs aptarinėti savo sveikatos reikalų.
– Sėskitės, – daktaro Snelgrovo kabineto slaugytoja parodė į kėdę prie sienos.
Hariui prireikė nemažai pastangų, kol pasiekė ją ir vėl atsisėdo.
Draugiškai čiauškėdama slaugytoja pamatavo jam kraujospūdį, kuris buvo normalus, ir temperatūrą – ši irgi buvo normali. Paskui uždavė kelis įprastinius klausimus ir išėjo iš kabineto, uždarydama paskui save duris.
Po penkių minučių pasirodė daktaras Snelgrovas. Hariui visada būdavo truputį nejauku, kad jo gydytojas toks jaunas. Polis Snelgrovas atrodė dar per jaunas netgi skustis, o kur jau ten – spręsti gyvybės ir mirties klausimus. Haris pastaruoju metu buvo sutikęs nemažai jaunų gydytojų – ir vyrų, ir moterų. Jo nuomone, tai buvo gerai, nors jų jaunystė ir išryškindavo jo paties amžių. Tie naujai iškepti gydytojai dažniausiai būdavo idealistai – Hariui tai patiko. Be to, jie nusimanė apie naujausias technologijas, gydymą ir vaistus. Vienintelė problema, kad kartais skraidžiodavo padebesiais: į mirtį žiūrėdavo kaip į priešą, o juk nusilpusiam po ilgos ir sekinančios ligos žmogui mirtis kartais būna draugas. Tačiau daktaras Snelgrovas ne toks. Jis prieš trejus ar ketverius metus įsigijo ilgametę licenciją verstis gydytojo praktiką jų mieste. Hariui tas berniukas labai patiko.
– Kuo galiu padėti? – pasiteiravo daktaras Snelgrovas ir atsisėdęs ant taburetės pasislinko su ja taip, kad galėtų žiūrėti Hariui į akis.
Haris sudėjo ant lazdos rankas, vieną ant kitos.
– Man vėl darosi sunku kvėpuoti.
Tuo jis skundėsi ne pirmą kartą. Tačiau dabar pasidarė blogiau. Pastarąją savaitę du kartus pabudo vidurnaktį, negalėdamas atgauti kvapo. Abu kartus jau manė, kad miršta. Jis vylėsi numirti miegodamas – lengvai ir tyliai, o ne sėdėdamas lovoje ir gaudydamas orą, mirtinai išgąsdindamas vargšę Rozalę.
Jaunasis