Lovelasas Lukas. Caitlin Crews

Читать онлайн книгу.

Lovelasas Lukas - Caitlin Crews


Скачать книгу
> GALINGIEJI VULFAIPASLAPTIMIS IR SKANDALAIS APIPINTA ŠIŲ DIENŲ DINASTIJOS ISTORIJA!DINASTIJASeptyni broliai ir sesuo – apdovanoti turtais, bet taip ir negavę to, ko labiausiai troško – tėvo meilės. Šeima, kurią sugriovė vieno žmogaus alkis valdytiPASLAPTISVulfai – išsibarstę po tolimiausius pasaulio kampelius, visi iki vieno persekiojami praeities šmėklų ir trokštantys iš gyvenimo tik to, kas geriausia. Visgi paslapčių dar daug, ir skandalai mezgasi iš naujo…GALIAVulfų broliai ir sesuo vėl namie. Dabar jie stipresni, nei kada nors ligi šiol. Tik ar galės dinastija pakilti vėl?MEILĖSakoma, kad tyra meilė išgydo net juodžiausią sielą…

      PIRMAS SKYRIUS

      Greisė Karter pakėlė akis nu kompiuterio ir suraukusi kaktą pažvelgė į priešais sustojusį perdėm savimi pasitikintį vyriškį, kuris ką tik, net nesiteikęs perspėjamai pasibelsti, įžengė į aukštai virš šaltų ir šlapių Londono gatvių įrengtą jos darbo kabinetą.

      Greisė sėdėjo nuščiuvusi. Per kūną, tarsi viską kelyje deginantis ugnies kamuolys, nusirito karščio banga. Ji mėgino save įtikinėti, kad tai pasipiktinimas, – šis vyras juk nepasibeldė, kaip būtų padaręs bet kuris kitas save gerbiantis ir mandagus žmogus, – tačiau tikrąją tokios reakcijos priežastį ji puikiai žinojo.

      Ji slypėjo jame.

      – Labas rytas, – pasisveikino įėjusysis žemu, linksmu, pasitikinčio savimi žmogaus balsu, kuris tarsi aidas nuvilnijo Greisės kūnu. Jis atrodė kaip tikrų tikriausia deginanti ir besiranganti liepsna. Greisė atsisėdo tiesiau.

      – Tikrai geras rytas, – atsakė ji ramiai ir ironiškai. – Kad jau užėjote, prašom.

      Jis vilkėjo dailiai įliemenuotu itališku kostiumu, kuris tobulai gludo prie jo garsiojo ištreniruoto kūno, ir, palyginti su senamadiška daugiaaukštės Hartington’s– seniausios universalinės Anglijos prabangos prekių parduotuvės, kur senamadiška buvo gero gyvenimo sinonimas – pasiūla, jis atrodė gerokai pralenkęs laiką. Šokolado spalvos plaukai netvarkingai sušiaušti, – tyčia, – užgauliai pagalvojo Greisė, – ir krito ant įspūdingų žalių akių, kurių vieną puošė tamsėjanti mėlynė. Ji puikiai derėjo su praskelta lūpa – tai, keista, lūpoms teikė dar daugiau geidulingumo. Dėl įbrėžimų ir mėlynių jis atrodė šiek tiek šelmiškai, netgi dar patrauklesnis, nors tai vargu ar buvo įmanoma.

      Na, bet jis tai puikiai žinojo.

      – Ačiū, – padėkojo vyras, jo akyse švietė neslepiamas linksmumas, tarsi Greisės kvietimas būtų buvęs kuo nuoširdžiausias. Jis šyptelėjo savo gražiosiomis lūpomis. – Ar esu kviečiamas į jūsų biurą, ar kur kas įdomesnėms linksmybėms?

      Greisė gailėjosi jį atpažinusi, verčiau jau būtų jo niekada nesutikusi, bet šį vyrą buvo mačiusi anksčiau. Tik vargu ar bent vienas žmogus sugebėtų jo nepažinti – jo veidas, įamžintas įvairiausiose kompromituojančiose situacijose, mažiausiai kartą per savaitę atsidurdavo vieno ar kelių bulvarinių laikraščių puslapiuose visose pasaulio šalyse.

      Jo žodžiai Greisei įspūdžio nepadarė.

      – Lukas Vulfas, – mėgindama atrodyti mandagi atsakė ji, nors balsas nuskambėjo visiškai abejingai.

      Tai buvo Lukas Vulfas, antrasis velionio, liepsningu charakteriu garsėjusio Viljamo Vulfo – paparacų numylėtinio, neištikimo daugybės turtingų ir beprotiškai gražių moterų meilužio – sūnus, ir Greisei į galvą neatėjo nė viena priežastis, dėl kurios šis bulvarinių laikraščių numylėtinis kuo įprasčiausią ketvirtadienio rytą turėtų stovėti jos biure ir stebeilyti į ją žvilgsniu, kurį mažų mažiausiai galima būtų pavadinti kupinu vilties.

      – Beveik du prašmatnūs metrai, – virš šelmiškų žalių akių aukštai išriesdamas tamsius antakius ištęsė jis. – Jūsų paslaugoms.

      – Jūs esate Lukas Vulfas, – ignoruodama dviprasmišką jo užuominą, kuri traukė tarsi karštas šokoladas, pasakė Greisė. – O aš apgailestaudama privalau pranešti, jog turiu daug darbo. Gal galėčiau jus nusiųsti pas žmogų, kuris jums pagelbėtų?

      – Turite tiek daug darbo, kad neatsiras laiko net mano kerams ir grožiui? – paklausė Lukas, o nuo šelmiško jo šypsnio akyse blykstelėjo ugnelės; jo veido išraiška atrodė įtaigi, nerimstanti ir stebėtinai užkrečiama. Greisei tik didžiausiomis valios pastangomis pavyko užgniaužti instinktyviai kylantį norą jam nusišypsoti.

      – Žinoma, kad ne. Kai išauš tokia diena, pragaras suledės.

      Nekreipdama dėmesio į pašnekovą ir norėdama atgauti įprastą šaltakraujiškumą Greisė pakilo nuo kėdės.

      – Norėčiau paprašyti jūsų jaustis kaip namie, – šypsodama beveik mandagia šypsena pro sukąstus dantis iškošė ji. – Tik kad tai jau būtų daugiažodžiavimas, tiesa?

      Kiekviena jos kūno dalelė reikalaute reikalavo išrėžti šiam vyrui viską, ką mananti apie tokių kaip jis padermę. Mergišių, netikšų, parazitų – kaip ir visi vyrai, kuriuos jos motina, kai Greisė dar buvo mažytė, parsivesdavo į jų priekabą, tuometinius namus. Kaip ir jos tėvas, kurio ji niekada nesutiko, bet kuris, pasak aplinkinių, tarp visų kitų tebuvo dar vienas išvaizdus ir neatsakingas švaistūnas. Kaip ir visi kiti idiotai, kuriuos per metų metus jai buvo tekę paniekinti.

      Tačiau įmonėje Hartington’s Lukas, Vulfų šeimos narys, buvo laikomas mėlyno kraujo atstovu, nes juk ir pati įmonė kadaise priklausė jo šeimai. Nors Hartington’s jau nebebuvo Vulfų nuosavybės dalis, įmonės valdyba ir toliau mielai tikėjo juos siejančiu nenutrūkstamu ryšiu; o renginių vadovė Greisė, atsakinga už Hartington’s šimtmečio reklamą – kampanija turėjo prasidėti vos po kelių savaičių, – privalėjo visada, visais atžvilgiais ir bet kokia kaina paisyti įmonės interesų.

      – Visuomet jaučiuosi kaip namie, – blykčiodamas šelmiškomis, linksmomis akimis, dviprasmiška intonacija patikino Lukas. – Turiu prisipažinti, kad visur ir visada jaustis kaip namie yra kone viso mano gyvenimo darbas.

      Greisės laukė didžiulis projektas, o tai reiškė, kad ji turėjo kur kas svarbesnių darbų, nei plepėti su šiuo niekam naudos nenešančiu – nors ir pritrenkiamai išvaizdžiu – vyru. Greisė nekentė laiko švaistymo. Šis jausmas jai užguldavo krūtinę ir neleisdavo net kvėpuoti.

      – Atleiskite, – šypsodamasi visiems gerai žinoma mandagiąja šypsena pasakė ji. Šaltas merginos žvilgsnis tebebuvo įsmigęs į Luką. – Apgailestauju, bet šiandien tikrai esu pakankamai užsiėmusi. Gal galėčiau…

      – Jūs man atrodote matyta, – lėtai tardamas žodžius nutraukė ją Lukas – juk jam priklausė visas pasaulio laikas.

      Greisė pasibaisėjusi jautė, kaip sodrus jo balsas nuvilnija per visą kūną ir liepsningais liežuviais lyžtelėjęs odą susirango pačioje papilvėje. Ji tai pajuto, ir ją apėmė panika. O juk turėtų būti atspari tokio tipo vyrų skleidžiamam išmoktam ciniškam žavesiui, ji buvo moteris, kuri didžiavosi esanti nepajudinama!

      – Labai abejoju, – atkirto Greisė, nors tai ir buvo melas. Kita vertus, juk ji su Luku Vulfu daugiau niekada nesikalbės, tiesa? Ir dabar net nenutuokė, kodėl jie apskritai šnekasi, kodėl ciniškas nuobodulys, kuris iš jo sklido prabangiame sausakimšame viešbučio bare praėjusį vakarą, dabar virto kažkuo kitu, pavojingu ir jaudinančiu. Tarsi giliai po gerai žinoma tviskančia išore slėptųsi tamsi beprotybė.

      Bet, žinoma, tai netiesa. Ji prisigalvoja nebūtų dalykų.

      – Žinau, kad esu jus matęs, – prisimerkęs žvelgdamas į Greisę tęsė Lukas, paskui perdėm išlavintu žvilgsniu ėmė slysti žemyn jos figūra, įsprausta į Carolina Herrera ir kitus išskirtinius drabužius, kurie tokiam vyrui kaip Lukas Vulfas turėjo atrodyti gerokai per prastos kokybės. Geismui ir vilionėms sukurtos lūpos, regis, nuolat… kviečiančios patirti uždraustus dalykus, sukrutėjo. – Jūsų lūpos nepakartojamos. Bet kur?

      Per Greisės kūną nuvilnijo karščio banga, deginanti visur, kur tik prisiliesdavo žalias jo žvilgsnis: krūtis, liemens linkį, klubus, kojas. Teko sau priminti, kad toks vyras kaip Lukas Vulfas taip pat veikiausiai žvelgia į kiekvieną


Скачать книгу