Galingieji Vulfai. Ryžtingasis Rafaelis. Jannette Kenny

Читать онлайн книгу.

Galingieji Vulfai. Ryžtingasis Rafaelis - Jannette Kenny


Скачать книгу
le>

      Pirmas skyrius

      Triukšmingas gražių žmonių susibūrimas šiame mažame Prancūzijos pakrantės miestelyje buvo tikra puota juslėms, tačiau Rafaelio da Souzos dėmesį traukė tik viena gražuolė. Tik ji buvo jam svarbi nuo pat pirmo jųdviejų susitikimo Londone.

      Per penkerius santuokos metus jo geismas žmonai nė kiek neatslūgo. Ir to niekas niekada nepakeis.

      Rafaelis galėjo tiksliai prisiminti tą akimirką, kai į patalpą įėjo nenusakomai graži pasaulinio garso manekenė Leila Santjago. Iš naujo susijungti su savo žmona jis buvo pasirengęs tiek kūnu, tiek siela!

      Dar prieš susituokdami jie abipusiu susitarimu buvo nusprendę iš karto nepulti kurti šeimos. Abiem buvo svarbu pirmiausia susitelkti į karjerą. Atsidžiaugti gyvenimu ir ypač vienas kitu.

      Viskas vyko pagal planą.

      Na, beveik…

      Rafaelis permąstė penkerius jų santuokos metus ir suraukė antakius. Pastaraisiais metais kartus, kuriuos jie praleido drauge, galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jie abu milžiniškais šuoliais kilo karjeros laiptais, daug sparčiau, nei bet kuris jųdviejų būtų galėjęs įsivaizduoti, tačiau sėkmės kaina buvo siaubinga– abu nutolo priešingomis kryptimis.

      Leila buvo ką tik grįžusi iš dviejų per pasaulį praūžusių turnė, ir dabar jos gražus veidas puikavosi ant blizgių žurnalų viršelių visame pasaulyje. O Rafaelis asistavo techniniais klausimais statant kino filmą ir tuo pat metu tobulino moderniausią mobilųjį telefoną, kuris dabartines technologijas lenkė šviesmečiais.

      Drauge su Leila jiems pavyko praleisti tik vieną trumpą savaitgalį Aruboje, kai baigėsi jos fotosesija. Akimirkos, kai jie likdavo vienudu, kai jų niekas netrukdydavo verslo klausimais, porai buvo be galo brangios, ir nors Rafaelis mėgino pasikalbėti su žmona apie savo troškimą pradėti šeimą, dienos pralėkė pernelyg greitai.

      – Apie tai pasikalbėsime per filmų festivalį Prancūzijoje, – karštai jį bučiuodama į kietus pilvo raumenis pažadėjo Leila. Paskui aistringomis glamonėmis ir ilgais tingiais bučiniais, kurių jis buvo taip išsiilgęs, privertė pamiršti bet kokias svajones apie šeimą.

      Jų pokalbis baigėsi lovoje, geidulingai pinantis liežuviams, kūnams trinantis aistringiausio, kokį jam kada nors buvo tekę patirti, kūniško suartėjimo įkarštyje.

      Paniręs į jos kūną, glausdamas ją prie širdies, Rafaelis jautėsi užpildytas, ir tokiame užsimiršime prabėgo visa naktis. Paskui jų idilė baigėsi. Jis išvyko dar saulei tekant, kai Leila pareiškė neketinanti nukelti būsimos fotosesijos, kad palydėtų jį į brolio Natanielio vestuves. Rafaelis įsižeidė ir supyko.

      – Puiku, susitiksime Prancūzijoje, – tepasakė ir išėjo.

      Dabar Rafaelis ketino padaryti kai ką daugiau, nei vien pasikalbėti su žmona apie šeimos pradėjimą. Prancūzijoje jie praleis ištisą savaitę. Nors dienomis reikės rūpintis reklama ir panašiais dalykais, naktis jie skirs vienas kitam.

      Nuo minties, kad su Leila galėtų susilaukti vaikų, kad galėtų sukurti namų židinį, jam krūtinę užliejo šiluma.

      Nieko panašaus gyvenime jis dar nebuvo turėjęs. Taip, jo motina jį mylėjo, bet tam, kad jį išlaikytų, dirbo du darbus ir namo grįždavo vėlai. Būdamas vaikas, Rafaelis jos beveik nematydavo.

      Ir, taip, Vulfstoune buvo mažas butukas, kuriame Rafaelis užaugo, bet su juo siejo pernelyg daug skausmingų, slegiančių prisiminimų. Tik palikęs gniuždančią namų atmosferą, jis pasijuto iš tikrųjų laisvas. Iš pradžių Rafaelis apsigyveno moderniame bute Londone, o vedęs Leilą, nusipirko prabangią dviejų aukštų mansardą Rio de Žaneire, kuo toliau nuo savo tamsios praeities.

      Nors tie namai priklausė jiems abiem, ten trūko mylinčios šeimos gyvybingumo ir energijos, o būtent šito Rafaelis visą gyvenimą ir troško.

      Jis norėjo tikrų casa – namų su žeme ir sodu, kur galėtų lakstyti ir žaisti jo vaikai, kur užgimtų visą gyvenimą jį šildysią prisiminimai. Vietos, kurią galima būtų pavadinti namais, kurioje jie visi jaustųsi saugūs. Mylimi. Kurioje gimtų visa tai, ko jam nedavė jo aristokratiškos kilmės tėvas.

      Leila žinojo, kiek daug jam tai reiškia, ir drauge puoselėjo tą pačią svajonę.

      Jeigu jiems pasiseks, toji svajonė greitai išsipildys.

      Dabar, stebėdamas Leilą, einančią jo link, jis akimis godžiai ją rijo. Taip būdavo visada, jiems susitikus: jį pasiglemždavo visa apimanti aistra.

      O kalbant apie širdį…

      Jo širdį šildė nenusakomai stiprūs jausmai. Rafaelis bijodavo net nusukti akis į šalį, bijodavo sumirksėti, kad viskas neišsisklaidytų kaip dūmas.

      Leila buvo tiesiog nenusakomai graži.

      Ji buvo jo žmona. Jo.

      Blykčiojant fotoaparatų blykstėms Leila, šypsodamasi milijono verta šypsena, ėjo La Croisette gatve. Rafaelis žinojo, kad ji nežiūri konkrečiai į jokį žmogų ar daiktą, kad ši kvapą gniaužianti šypsena skirta minioms ją garbinančių aistruolių.

      Ji mokėjo flirtuoti su kamera, ir objektyvai ją mylėjo. O kodėl turėjo būti kitaip?

      Leila Santjago buvo įsikūnijusi fantazija. Moteris, su kuria pasimylėti svajojo visi pasaulio vyrai, kuria būti geidė visos pasaulio moterys.

      Tobulybė. Gundanti tobulybė.

      Auksiniai jos plaukai netvarkinga garbanų kupeta krito ant pečių ir dailiai rėmino gražų veidą, kuris puošė beveik visų garsiausių pasaulio žurnalų viršelius. Berniokiška mergaitė– tokia, būdama trylikos, ji pradėjo savo karjerą,– dabar virto seksualia moterimi, kuri stengėsi visais įmanomais būdais savo tobulą kūną paversti geidžiamu ne vien dėl patrauklių iškilumų.

      Pučiant šiltam jūros kvapų prisodrintam vėjeliui, jos tamsiai raudonos spalvos suknelė švelniai pleveno apie kiek suspaustas krūtis ir dailius klubų linkius. Rafaelis žinojo, kad kiekvienas Leilos judesys kruopščiai atidirbtas ir apgalvotas, įskaitant ir aukštakulniais bateliais apautomis lanksčiomis ilgomis kojomis žengiamus žingsnius. Tomis tvirtomis tobulomis kojomis, kurios aistros įkarštyje apsivydavo jo nuogas šlaunis.

      Jų susitikimas kovo mėnesį Rafaeliui priminė, kaip karštai jis visus šiuos darbuose paskendusius metus jos ilgėjosi. Toji naktis privertė suvokti, kad šilkinės žmonos odos pojūtį, erotišką kvapą ir gašlius geismo proveržius, jį iš proto varančius tiek lovoje, tiek visur kitur, jis visada priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką.

      Kai Leila prie jo priartėjo, jos akyse blykstelėjo vos pastebima dvejonė, bet paskui ji delnus tvirtai įrėmė jam į krūtinę. Nuo jos prisilietimo Rafaelis suvirpėjo, jo atmintyje iškilo geriausios drauge išgyventos akimirkos. Aistra, džiaugsmas, palaima, užplūstantys jį kaskart atsiribojus nuo pasaulio ir paskendus žmonos glėbyje.

      Leila lėtai pakėlė į savo vyrą akis, ir jis nusišypsojo jai. Paskui savininkiškai apkabino per liemenį. Jų lūpos susitiko įprastiniam pasisveikinimo bučiniui, bet, Rafaeliui net nespėjus pasimėgauti akimirka, bučinys nutrūko.

      Tačiau kvapas– provokuojantis, jusles erzinantis kvepalų aromatas– liko. Aromatas, kuris žadėjo gerokai daugiau. Tai buvo nauji kvepalai, kurių reklamuoti į naujo filmo Nuogos sielos premjerą ji čia ir atvyko.

      Šis pavadinimas jų santykiams buvo visiška priešingybė!

      Nes, kad ir koks fizinis artumas juos siejo, savo demonus abu laikė saugiai užrakintus nuo pat pirmosios susitikimo dienos. Rafaelis Leilai nepasakojo, kaip jį sužalojo Viljamo Vulfo pavainikio vaidmuo. O Leila niekada iki galo neatskleidė, kaip ją paauglystėje kone sunaikino anoreksija. Rafaelis nujautė, kad tas gyvenimo epizodas žmoną vis dar kamuoja, ir nuogąstavo, kad ji gali būti iki galo nepasveikusi.

      Didelės šviesiai rudos Leilos akys, dar kai ji buvo trylikametė, pavergusios viso pasaulio širdis, dabar įsmigo į jo, ir išsklaidė menkiausius nerimo šešėlius. Širdies tvinksnį Rafaeliui net buvo sunku kvėpuoti. Sunku mąstyti.

      Bet jau kitą akimirką šį žvilgsnį pakeitė kitas– moteriškai gundantis akių blizgėjimas. Žvilgsnis, dėl kurio seiles varvino viso pasaulio


Скачать книгу