---

Скачать книгу

---

p>

      – Gal iš proto išsikraustei? – Nikas Damonas metė scenarijų ant savo agento stalo, tačiau Garetas Čandleris nė nemirktelėjo – buvo užgrūdintas daugybės temperamentingų klientų. Nors Nikas nebuvo ypač temperamentingas, tačiau šįkart turėjo teisę pykti. – Net jei ir norėčiau vaidinti neištikimą, smurtaujantį niekšą – o to visai nenoriu – kino studija tam nepritartų.

      – Palik tai man, tavo Trentas Sevidžas uždirbo jiems nemenką sumą, – Garetas atsilošė odiniame krėsle. – Be to, pats sakei, kad nori pailsėti nuo Los Andželo. Tad pirmyn, grįžk į teatrą, išsivaduok nuo savo kino ekrano personos ir išbandyk ką nors jaudinančio.

      – Aha, – Nikui išties buvo atsibodusi veidmainiška, pataikaujanti Holivudo kompanija ir jį vargino nuolatinė akrobatika, bandant suderinti šlovę ir gyvenimą be skandalų. Be to, sulaukus trisdešimt trejų, artėjo laikas padžiauti veiksmo herojaus Trento Sevidžo batus, o tai kėlė grėsmę jo finansinei gerovei, tad reikėjo ieškoti naujų galimybių. Štai Denzelis1 vaidino veiksmo filmuose, dramose ir komedijose, pirmąjį Oskarą laimėjo būdamas trisdešimties, antrą – keturiasdešimties ir kasmet ar kas porą metų – vis po nominaciją. Robertas Daunis jaunesnysis tiesiog skendo apdovanojimuose, jam tekdavo geriausi vaidmenys ir jis galėdavo atsisakyti scenarijų, dėl kurių Nikas būtų atidavęs viską. Kad padarytų tokią karjerą, vien Trento Sevidžo vaidmens neužteks.

      Jis galėjo imtis ko nors jaudinančio arba šokti nuo skardžio. Ant aštrių uolų, per atoslūgį, žiūrovų akivaizdoje. Aštuoniskart per savaitę.

      – Patikėk manimi, Nikai. Juk ne šiaip sau padėjau tau atsidurti ten, kur esi. Šis vaidmuo – tikrai auksinis, vertas Tony2 apdovanojimo. – Garetas pamojo Nikui sėstis į vieną iš pintų krėslų priešais jo raudonmedžio stalą ir stumtelėjo jam scenarijų. – Paskaityk dar kartą. Suprasi, kad jis tau kaip tik.

      Nikas atsisėdo ir susikryžiavo ilgas kojas. Skrydis iš Honkongo, kuriame ką tik baigė filmuotis naujausiame filme, buvo ilgas ir varginantis. Net pirma klasė nebuvo pritaikyta beveik dviejų metrų ūgio vyrui. Dabar jis svajojo apie riebų kepsnį, karštą dušą, gilų miegą ir žadėjo pasimėgauti visais šiais dalykais, laimėjęs ginčą su šituo niekam tikusiu agentu, kuris, be viso kito, dar ir pretendavo į geriausius draugus. Nikas nebuvo linkęs prisileisti žmonių per arti, kad nejauktų jam proto. Arba širdies.

      – Ką žinai apie dramaturgą? – jis pabarbeno per titulinį scenarijaus puslapį, mintyse bandydamas iššifruoti išspausdintą parašą: H. N. Rajan. Nereikšmingas indas.

      – Nedaug, – pripažino Garetas. – Ji naujokė. Mokėsi Veslyje3, pastatė porą smulkių pjesių, tačiau Tedas ir Džudita teigia, kad toks talentas pasitaiko retai. Jie nupirko scenarijų, kai šis dar net nebuvo baigtas. Du karščiausi Brodvėjaus prodiuseriai turi šį tą išmanyti.

      – Ji? – Nikas net palinko arčiau. Smurtas šeimoje buvo tapęs karšta tema po to, kai dėl jo žiniasklaidos akiratyje atsidūrė nemažai garsenybių, tačiau šis scenarijus jam nepasirodė socialinis, tad buvo įsitikinęs, kad autorius – vyras.

      Nikas nenorėjo prisipažinti Garetui, kad, užuot miegojęs, skrisdamas perskaitė visą trikdančią istoriją ir ji pasiekė tamsiausias jo sielos gelmes, o dabar ramybės nedavė mintis, jog taip paveikė kažkokios moters kūrinys.

      Niekas, net Garetas, nežinojo, kad smurtas šeimoje Nikui nebuvo svetimas. Susitikimai ar pokalbiai telefonu su motina nuolatos tai primindavo, ragino grįžti namo ir stoti akis į akį su tėvu. Tačiau Nikas stengėsi nepasiduoti tam impulsui, nes abejojo sugebėsiąs išsaugoti blaivų protą, nenorėjo muštynėmis kelti dar daugiau bėdų motinai, kuri ir taip pakankamai prisikentėjo.

      – Moteris, – pakartojo jis.

      – Ramiau, vaikine, ji ne tavo skonio.

      Nikas nesivargino aiškinti Garetui, kad jo susikurtas begėdiško sijonų kolekcionieriaus įvaizdis klaidingas. Nors jis ištiesų buvo maniakiškas vienpatystės šalininkas, visas Holivudas ir žiniasklaida buvo įsitikinę priešingai ir neketino keisti šios nuomonės.

      – Iš kur žinai, kad ji ne mano skonio?

      – Pasak Tedo, ji žemo ūgio, protinga ir miela. Tai trys tau neįprasti bruožai.

      – Ei, – kreivai šyptelėjęs tarė Nikas. – Aš susitikinėju su mielomis moterimis. – Aukštomis, ilgakojėmis ir nuobodžiomis? Taip. Bet mielomis? Jis tikrai netroško įsipareigoti, ypač prisižiūrėjęs savo tėvų santykių ir per dešimtį metų Holivude sutikęs galybę melagių ir svetimautojų.

      Nikas tikrai nesvajojo apie meilę.

      – Aš nejuokauju, – skirtingai nei Nikas, Garetas nesišypsojo. – Nelįsk prie jos, ji rimta dramaturgė, ne viena iš tavo kvailučių blondinių.

      – Kaip pasakysi, – Gareto grasinimas jo nejaudino dėl vienos paprastos priežasties: Nikas neplanavo imtis šio vaidmens. Ir viskas. Baigtas kriukis.

      Nuovargiui pasklidus po visą kūną kaip stipriems raminamiesiems, jis užsimerkė ir atsilošė krėsle. Reikėjo skubiai sugalvoti naują puolimo planą, kitaip netrukus atsidurs repeticijų salėje Čelsyje.

      – Taigi rašytoja rimta ir scenarijus geras, bet kodėl turiu būti žiaurus buvęs vyras? Kodėl ne policininkas?

      Garetas papurtė galvą.

      – Tas vaidmuo skystas. Be to, jau užimtas.

      Nikas atsimerkė.

      – Kieno?

      Garetas ėmė raustis po popierius, nesėkmingai stengdamasis laimėti laiko, tačiau jo kūno kalba išdavė, kad naujienos nemalonios.

      – Malkolmo Džastiso.

      – Turbūt juokauji. – Dabar atėjo Niko eilė pastumti scenarijų per stalą. – Tikrai nesiruošiu vaidinti kartu su tuo prakeiktu skystakošiu, net jei jis būtų šlykštus buvusysis ir aš galėčiau kas vakarą talžyti tą jo gražų veidelį.

      – Užteks, Nikai. Tu esi Trentas Sevidžas, ne Malkolmas, nors jis ir tvirtina, kad būtų labiau tikęs šiam vaidmeniui. Ir tie jo gerbėjai, virkaujantys kvailuose interneto forumuose, taip elgiasi tik iš pavydo.

      – O kas, jei žmonės pradės galvoti, kad mušu moteris? Ims kabinėtis prie manęs ir bartis eilėse prie kavos? – Žinoma, jis labiausiai jaudinosi dėl motinos, kuri, sugebėjusi kelioms valandoms ištrūkti iš jo tėvo kalėjimo ir atėjusi į teatrą, visą spektaklį praleistų žiūrėdama pro pirštus ir išgyvendama kiekvieną smūgį, o tada ateitų kalbėtis su juo apie polinkį į smurtą ir verktų, verktų be atvangos.

      – Tokia menininko duona, – Garetas įpylė į taurę gėrimo, padavė Nikui ir pažvelgė pro didžiulius savo kabineto keturiasdešimtajame aukšte langus.

      – Toks aš ir menininkas, – Nikas gurkštelėjo gėrimo. Jis ilgai laukė, kada Garetas pagaliau susipras pavaišinti jį savo Maker’s Mark burbonu. – Pastaruosius šešerius metus praleidau vaidindamas po pasaulį besibastantį, sijonų ir turtų besivaikantį plevėsą. Man toli iki Šekspyro.

      Po galais, jis pats nebežinojo, ar tai, ką daro, galima pavadinti vaidyba, o staiga jo paties agentas nusprendė atiduoti jį sudoroti kritikams, pavyzdžiui, tam niekšeliui iš The New York Times, kuris atvirai bjaurėjosi tuo, ką pats vadino Brodvėjaus žvaigždžių garbinimu.

      Kad ir kaip nenorėjo pripažinti, Nikas bijojo. Juk taip seniai stovėjo ant scenos, bet tikėjosi galimybės tęsti nuo ten, kur baigė prieš patraukdamas į vakarus, kokiame nors nežinomame teatre, kuriame galėtų sau sėkmingai susimauti nerizikuodamas visa karjera.

      Nikas siurbtelėjo dar vieną gurkšnį, gėrimas maloniai nuslydo gerkle sušildydamas vidurius, tačiau net šis raminantis pojūtis nenutildė įkyrios minties, kad nori atsikąsti daugiau, nei sugebės sukramtyti. Brodvėjus? Ką, po galais, jis mėgina apgauti?

      – Koks tas tavo šūkis, kurį nuolatos kartoji? – pašaipiai paklausė Garetas. – Būk gražus, būk puikus?

      – Būk drąsus. Būk narsus.

      Šie žodžiai grąžino

---

Скачать книгу