Lovelasas Lukas. Caitlin Crews
Читать онлайн книгу.
tai žinojo geriau, nei kas nors kitas.
– Jis atrodo geriau, nei nieko sau, tiesa? – praeitą vakarą, per įspūdingą Samantos Kartrait, vienos labiausiai numylėtų Londono avangardinės madų kūrėjų, šou, kai Greisė pirmą kartą pamatė Luką, suburkavo Hartington’s mados vadybininkė; jis atrodė gerokai labiau įkaušęs ir išsitaršęs nei dabar, nors vargu ar tai apskritai buvo įmanoma.
Iš kitos modernaus baro pusės žiūrėdama, kaip Lukas, nekreipdamas dėmesio į visų aplinkinių – įskaitant ir Greisės – stebinčius bei vertinančius žvilgsnius, flirtuoja su pačia Samanta Kartrait, Mona garsiai atsiduso:
– O mes, žinoma, privalome elgtis su juo kaip su karaliumi – jeigu jis bent teiktųsi žvilgtelėti mūsų pusėn. Tokie šefo nurodymai.
Greisė linktelėjo galva, tarsi jai mažiausiai norėtųsi bendrauti su šiuo žymiu, nerūpestingu ir gausybės moterų suvedžiojimu pagarsėjusiu palaidūnu. Ką jau kalbėti apie plačiai aptarinėjamą jo alergiją viskam, kas susiję su darbu, ypač įmonėje Hartington’s, kuri jau metų metus stengėsi jį užverbuoti į nominalaus įmonės vadovo vietą, kurią anksčiau užėmė jo ne mažiau prasta reputacija garsėjęs tėvas.
Greisę užplūdo galinga susijaudinimo ir pasišlykštėjimo banga. Kaip toks vyras kaip Lukas, kuris pusės miesto akivaizdoje nesidrovėdamas flirtavo su gerokai už jį vyresne ir ištekėjusia Samanta Kartrait, pačiame Londono elito sūkuryje sugebėjo atrodyti toks… kupinas gyvybės, toks kunkuliuojantis energija, tarsi vienintelis būtų tikras, o visi kiti – tik muliažai?
Visgi net jo seksualumas ir žavesys neužkirto kelio šiek tiek vėliau žmoną su Luku nuošaliame kampelyje užtikusio Samantos Kartrait vyro pasipiktinimui – ir viskas per tą gražųjį Luko veidelį.
Faktas, kad ji asmeniškai su šiuo vyru išgyveno keistą akimirką – netgi beveik sąlytį, – neturėjo jokios reikšmės. Akivaizdu, jis to neprisiminė, o ji… Na, net jeigu ne kažin kiek praeitą naktį miegojo, kiek tai buvo svarbu? Nemiga galėjo ištikti ir dėl stiprios kavos – nereikėjo užsisakinėti po vakarienės.
– Esu beveik tikra, kad mačiau jus vakar per Kartrait šou, – tarė Greisė ir apsidžiaugė pamačiusi, kaip Lukas, tarsi nesitikėjęs išgirsti tokio atsakymo, sumirksėjo. Greisės šypsena skrodė kaip skustuvo ašmenys; ji leidosi sklidinai pripildoma neapykantos jam ir visiems, tokiems kaip jis, – nerūpestingiems ir bejausmiams. – Nors nemanau, kad mane prisimintumėte.
– Mano atmintis nepriekaištinga, – lipšniai sumurkė Lukas, ir Greisė turėjo prisipažinti vėl įkliuvusi. Jis apskritai neturėjo jos paveikti – ta tingi jo glamonė, kaip burbonas ir nuodėmė, – bet paveikė. Šis vyras buvo pavojingas, ir ji nenorėjo turėti su juo nieko bendro.
– Kaip ir manoji, pone Vulfai, – dalykiškai pasakė ji. – Todėl puikiai žinau, kad šiandien nesame susitarę susitikti. Tikriausiai galėčiau jus nusiųsti kur nors?..
Sąmoningai neužbaigusi sakinio, Greisė pamojo ranka į duris ir už jų esančius kitų darbuotojų kabinetus. Tačiau Lukas Vulfas net nesujudėjo. Tik akimirką ją stebėjo. Sužalotos, bet seksualios jo lūpos nežymiai šyptelėjo.
– Pažinote mane, vos pamačiusi. – Regis, jis gerokai įsismagino. Lukas triumfavo. O Greisė nesuprato, kodėl ją tai erzino.
– Manau, kad visoje Anglijoje nerastumėte žmogaus, kuris nežinotų, kas jūs toks, – atrėžė Greisė. O jos antakiai, atskleisdami panieką, išsirietė. – Belieka manyti, kad po tokios gausybės skandalų, kurie visi pareigingai užfiksuojami laikraščiuose, tokia ir yra jūsų intencija.
– Visgi jūs – ne anglė, – pakeisdamas pozą pasakė Lukas, ir Greisė staiga kvailai apsidžiaugė, kad tarp jų stovi stalas.
Ji netikėtai pajuto, koks Lukas galingas, koks tvirtas ir kaip puikiai ištreniruotas jo kūnas, nors viskas buvo slepiama po tingia šypsena, apskaičiuojančiomis akimis ir išskirtine apranga. Jo tamsi galia tūnojo giliausiame požemyje, nors užuomina apie ją slypėjo visai čia pat. Tarsi išorinė mergišiaus asmenybė būtų tik kaukė… Bet buvo absurdiška taip galvoti.
– Jūs amerikietė, tiesa? – Jo galva nežymiai pasviro į šoną, o akys toliau įdėmiai ją stebėjo. – Iš pietinės dalies, jeigu neklystu.
– Nesuprantu, kaip tai susiję su mūsų aptariama tema, bet, taip, esu kilusi iš Teksaso, – kiek įmanoma abejingesniu balsu pasakė Greisė. Apie praeitį ji nekalbėdavo. Apie asmeninį gyvenimą – taip pat, juo labiau darbe ir tikrai ne su pašaliečiais. Akcento, kurį kiek įmanydama stengėsi išgyvendinti, kilmė nuo jos buvo taip pat toli, kaip ir noras kalbėtis šia tema. – Bet jeigu pasakytumėte, kokiu tikslu čia apsilankėte, galėčiau surasti tinkamesnį…
– Ką tiksliai vakar matėte mane darantį? – vėl ją nutraukdamas paklausė Lukas, o jo akyse tebežaidė linksmos ugnelės, šypsena dar labiau paplatėjo. – Ar aš tai dariau jums? – Jo žvilgsnis tapo šiltesnis, kviečiantis. – Gal gailitės, kad tai nebuvote jūs?
– Vargu, ar jums būtų užtekę laiko, – trumpai nusijuokusi pasakė Greisė, tačiau jo akyse kažkas keistai blykstelėjo, ir ji pasistengė vėl susikaupti.
Greisė pernelyg sunkiai dirbo, pernelyg daug kliūčių turėjo įveikti, kad dabar visus pasiekimus pamintų dėl tokio tipo. Ji niekaip nesuvokė, kodėl iš visų žmonių būtent Lukas Vulfas privalėjo suvirpinti jos sielos stygas. Ji jau nuo koledžo laikų dirbo renginių vadybos srityje ir buvo užtektinai prisižiūrėjusi didžių asmenybių – tiek beprotiškai turtingų, tiek besivaikančių šlovės, tiek įvairaus plauko tarpinių variantų. Kodėl šis vyras turėjo pasikėsinti į jos garsųjį ramumą?
O Lukas ir toliau žiūrėjo į ją švelniu žalių akių žvilgsniu, ir Greisei vėl pasivaideno, kad viskas tėra kaukė, – iš pusiausvyros išmušantis vyriškas grožis, šelmiškas patrauklumas, seksualus pasipūtimas, – po kuria slypėjo kai kas gerokai skvarbesnio. Tačiau kodėl ji taip pamanė? Pradėjusi pati savimi piktintis, ji nuvijo šią mintį.
– Atsiprašysiu, – pasakė ji tobulai ramiu balsu, kuris niekuo neišdavė keistos vidinės kovos, – bet tikrai privalau grįžti prie darbo.
– Tačiau aš kaip tik dėl to čia ir esu, – tarė Lukas, o jo nuostabios žalios akys vėl nuodėmingai sušvito. Lūpos išsitempė į kvailą vypsnį, ir jis vėl, tarsi ruošdamasis smūgiui, pakeitė pozą – tarsi ruošdamasis smūgiui, kurį – tą bylojo jo kūno kalba – buvo pasiruošęs atremti.
Greisės sprando oda sudilgsėjo, ir jai panūdo pasitaisyti savo glotnų, santūrų kuodą – įsitikinti, kad jis ir toliau prideramai suveržęs jos nevaldomus šviesius plaukus. Ji tenorėjo pasišalinti, kad ir vėl galėtų atgauti ledinės karalienės ramybę, pasitarnavusią jai šimtus kartų, kad galėtų užgesinti šią trikdančią liepsną, kuri kiekvieną minutę vis labiau intensyvėjo.
– Ką norite tuo pasakyti? – paklausė ji vildamasi, kad klausimas nuskambės ne smalsiai, o šaltai. Ne spontaniškai, o griežtai.
Ji buvo pasiryžusi atleisti bet kurį savo komandos narį, įleidusį pas ją šį žmogų, kuris šitaip blaškė dabar, kai visas jos dėmesys turėjo būti sutelktas į reklamos kampaniją. Visgi net taip mąstydama Greisė suvokė, kad visoje įmonėje neatsirastų nė vieno darbuotojo, kuris drįstų šiam asmeniui ką nors atsakyti, – jis juk buvo Vulfas. Ir ne tik tai – jis buvo Lukas Vulfas, žavingiausias nepaprastai įdomios ir spalvingos šeimos narys.
Šiuos kerus jautė net Greisė – toji, kuri jau seniai manėsi išsivysčiusi nepagydomą alergiją tokios rūšies vyrams.
– Esu naujas viešasis Hartington’s veidas, juo buvo ir mano brangusis