Fonsekos nuotaka. Abby Green
Читать онлайн книгу.
le>
Pirmas skyrius
– Nagi nagi nagi, kaip įdomu… Mažoji Darsė Lenoks ieško darbo ir todėl stovi mano kabinete.
Darsė užgniaužė susierzinimą dėl ne visai klaidingo jos kaip mažos apibūdinimo ir mėgino suvaldyti jausmus, užplūdusius dėl to, kad stovėjo vos už poros metrų nuo Maksimiliano Fonsekos Roselio, o juos skyrė tik milžiniškas darbo stalas. Bet jai sunkiai sekėsi, nes Maksas buvo kerinčiai žavus kaip ir anksčiau. Gal net žavingesnis, nes jau buvo subrendęs vyras, o ne septyniolikos metų vaikinukas, kurį Darsė prisiminė. Seksualumas sklido nuo jo tarsi svaiginantis aromatas. Tai privertė ją suvokti, kad po visais išorės sluoksniais jie tik gyvuliai.
Maksas – pusiau brazilas, pusiau italas. Šviesūs plaukai vis dar nepaklusnūs ir pasišiaušę, ir tokio ilgio, kad galėtum teigti jį esant gana nerūpestingą. Nors akivaizdu, kad tai nesutrukdė tapti vienu jauniausių Europos verslininkų milijardierių.
Darsė galėjo numanyti, kiek moterų žavisi kiekvienu seksualiu jo judesiu. Beveik idealių bruožų Makso veide ji pastebėjo kažką naujo ir nesusilaikiusi tarė:
– Turi randą.
Nelygia linija nuo kairio smilkinio iki žandikaulio vingiuojantis randas Maksą darė dar paslaptingesnį ir niūresnį.
Taip įdėmiai apžiūrinėjamas vyras pakėlė šviesų antakį ir sumurmėjo:
– Tu itin pastabi.
Darsė paraudo. Kada tapo tokia netaktiška, kad kalba apie fizinę žmonių išvaizdą?
Kai Darsė įėjo į prabangų kabinetą pačiame Romos centre, Maksas pasitiko atsistojęs ir jie vis dar stovėjo. Darėsi karšta su kelnių kostiumėliu, o gal nuo auksiškai rudų akių žvilgsnio, kuris kerėjo dar tada, kai pirmą kartą jį išvydo.
Maksas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir Darsės akys nevalingai nukrypo ten, kur balta marškinėlių atviru kaklu medžiaga aptempė įspūdingus raumenis. Jis buvo pasiraitojęs rankoves ir, nors mūvėjo madingas tamsias kelnes, išvaizda buvo toli gražu ne rafinuota. Pernelyg pasipūtęs ir ciniškas, kad atrodytų mandagus.
– Ir kodėl gi elitinės Boisio mokyklos absolventė ieško asmeninės padėjėjos darbo?
Darsei nespėjus atsakyti, Maksas su vos jaučiama pašaipa pridūrė:
– Turėtum būti ištekėjusi už kokio nors europiečio aristokrato ir prigimdžiusi jam pulką palikuonių kaip visos kitos merginos iš tos atgyvenusios viduramžių institucijos.
Prismeigta auksinio žvilgsnio Darsė pasigailėjo, kad kreipėsi pagal jo įmonės darbo skelbimą, bet susierzino pripažinusi, kad iš dalies norėjo vėl pamatyti Maksą Fonseką Roselį.
– Studijavau Boisyje tik metus, kai išvykai… – ji ėmė aiškinti, bet užsikirto staiga prisiminusi, kaip Maksas ant sniego muša kitą vaikiną ir ant akinančio baltumo sušvinta ryškiai raudona kraujo dėmė. Ji bemat nuvijo nemalonų prisiminimą. – Mano tėvą prastai paveikė ekonominis nuosmukis, tad pabaigti mokslų grįžau į Angliją.
Darsė nepaminėjo, kad mokėsi valstybinėje bendrojo lavinimo mokykloje, kurioje po slogios Boisio atmosferos jautėsi puikiai.
Makso balsą persmelkė dirbtinė užuojauta:
– Tad tau nepavyko tapti Paryžiaus pobūvio gražuole kartu su kitomis mokyklos absolventėmis?
Darsė sukando dantis jam paminėjus prabangų kasmetinį absolvenčių pokylį. Ji netapo jokio pobūvio gražuole. Žinojo, kad Maksui ne itin sekėsi Boisyje, bet niekada jo dėl to nesmerkė. Ji nepastebimai susigūžė, prisiminusi dar vieną mokyklos laikų sceną, kai Maksas buvo neseniai atvykęs. Du vaikinai laikė Maksą, o trečias ruošėsi trenkti jam į pilvą. Nė nepamąsčiusi ji puolė skirti peštynių ir sušuko: Liaukitės!
Užliejo karštis pagalvojus, kad ir jis tai prisimena.
– Ne, – sausai atsakė ji. – Nebuvau Paryžiaus pobūvyje. Sunkiai mokiausi ir įgijau kalbų ir verslo specialybę Londono universitete, tai perskaitysi mano gyvenimo aprašyme.
Šis gulėjo ant Makso stalo.
Milžiniška klaida.
– Klausyk, pamačiau tavo vardą skelbimų puslapyje – rašė, kad ieškai asmeninės padėjėjos. Tikriausiai man nereikėjo ateiti. – Darsė pasilenkė ir pakėlė prie kojų stovintį lagaminėlį.
Maksas susiraukęs stebėjo.
– Tai nori darbo ar ne?
Darsė niršo ant savęs už tokį skubotą poelgį, ypač dėl to, kad Maksas toks žavingas ir patrauklus. Ramus. Todėl ji atsakė šiurkščiau, nei ketino:
– Žinoma, kad noriu. Man reikia darbo.
Maksas susirūpino.
– Ar tavo tėvai neteko visko?
Ji pasišiaušė nuo užuominos, kad ieško darbo tik dėl to, jog šeima jos neberemia.
– Ne. Ačiū Dievui, tėvas sugebėjo atsigauti. – Paskui pridūrė: – Nori tikėk, nori ne, bet trokštu pati užsidirbti.
Maksas prunkštelėjo, tarsi netikėtų jos žodžiais, ir Darsė prikando lūpą, kad dar ko nors neleptelėtų. Negalėjo kaltinti jo dėl tokios reakcijos, bet, kitaip nei kitos jų mokyklos absolventės, ji nesitikėjo, kad viskas gyvenime bus padaryta už ją.
Kerinčios akys buvo labai arti ir Darsė susidrovėjusi pagalvojo apie tamsius savo plaukus, surištus į uodegą, mažą ūgį ir nemadingai putlią figūrą, kurią padailinti seniai prarado viltį, tad nusprendė priimti save tokią, kokia yra.
– Ar laisvai kalbi itališkai? – greitakalbe itališkai išbėrė Maksas.
Darsė nustebo, bet netrukus atsakė ta pačia kalba:
– Taip. Mano motina kilusi iš Romos priemiesčio. Kalbėjau dviem kalbomis nuo tada, kai išmokau vaikščioti, taip pat kalbu ispaniškai, vokiškai ir prancūziškai. Dar neblogai moku kinų kalbą.
Maksas dirstelėjo į jos gyvenimo aprašymą, tada pakėlė akis ir vėl prašneko angliškai:
– Čia rašoma, kad pastaruosius penkerius metus praleidai Briuselyje – ar ten tavo namai?
Tiesmukai paklausta Darsė įsitempė, tarsi saugodamasi spėjamo sprogimo. Mat iš tiesų neturėjo namų nuo aštuonerių metų, kai tėvai išsiskyrė ir pardavė šeimos namą. Ji keliavo iš vienos mokyklos į kitą ir iš vieno miesto į kitą – viskas priklausė nuo jos tėvo darbo ir vėlesnių motinos romanų.
Ilgainiui Darsė suprato, kad vienintelis pastovus dalykas jos gyvenime – ji pati ir sėkminga karjera, kurią gali susikurti; tai apsaugotų nuo to nepastovumo, kurio ji nepakentė, ir nepatikimų santykių.
– Neturiu nuolatinių namų, tad galiu keliauti ten, kur rasiu darbą, – atsakė ji.
Ji vėl pajuto tyrinėjantį Makso žvilgsnį. Darsę erzino nepasitikėjimas savimi, kilęs pagalvojus, kad šis vyras vertino ją ir lygino su lieknomis gražuolėmis, su kuriomis nuolat rodydavosi viešumoje. Šalia tų moterų su šimto šešiasdešimties centimetrų ūgiu ji tarsi drambliukas. Tais metais ji vis matydavo Maksą ant bulvarinių žurnalų viršelių ir pirkdavo leidinius, kad perskaitytų nepadorius straipsnius. Jie visada būdavo nepadorūs.
Perskaičiusi apie jo išdykavimus lovoje su dviem rusų manekenėmis, pasibaisėjusi savimi ji šveitė žurnalą į šiukšliadėžę.
Staiga Maksas atkišo ranką.
– Suteiksiu dviejų savaičių bandomąjį laikotarpį nuo rytojaus. Ar turi kur apsistoti?
Darsė išbalo. Ar jis siūlo darbą? Galvoje vis dar sukosi ryškūs vaizdiniai, kaip įspūdingos šviesiaplaukės gražuolės raitosi aplink gundantį jo kūną. Ji padavė ranką ir, kai ilgi vyro pirštai ją suėmė, paskendo karštyje.
Maksas šiurkščiai atitraukė ranką ir pažvelgė į laikrodį, paskui vėl nekantriai į ją.
Darsė atsipeikėjo.
– Taip, kelias dienas turiu kur pagyventi. – Vos nesusiraukė pagalvojusi apie paprastą viešbutuką Romos turistų mėgstamame judriame rajone.
Maksas linktelėjo.
– Gerai.