Gundymo pamokos. Sandra Hyatt
Читать онлайн книгу.
on>
Pirmas skyrius
Aukštai iškelta galva pirmyn! Šį šūkį Denė Sentkler buvo kažkur mačiusi, ir jis jai atrodė be galo taiklus. Prieš tvirtai suimdama vairą ji pamiklino pirštinėtas rankas.
Už pertvaros sėdintys keleiviai, ypač vienas jų, jos nė nepastebės. Jie retai kada į ją atkreipdavo dėmesį. Ji tiesiog dirbo savo darbą – ir darė tai gerai. Dabar jos užduotis buvo nuvežti Adamą Markonį, San Filipės kunigaikštystės paveldėtoją, ir jo žavingą vakaro damą į kiekvieno jų apartamentus.
Saugiai.
Dar svarbiau buvo tai, kad Adamas nesuprastų, kas vairuoja automobilį. Jai turi pavykti. Visų svarbiausia laikyti liežuvį už dantų. Na, šitai jai sekėsi ne visada – žodžiai išsprūsdavo kaip tik tada, kai to mažiausiai reikėdavo. Bet šį vakarą privalo pavykti. Argi sunku paprasčiausiai patylėti? Juk jos niekas nieko neklausinės. Dureles atidarys ir uždarys kitas žmogus. Jai tereikės vairuoti. Ir jeigu savo darbą atliks gerai, neatkreips į save dėmesio. Ji bus nematoma. Kaip šešėlis. Prie šviesoforo Denė žemiau ant akių nuleido tėvui priklausančią vairuotojo kepuraitę.
Tai subtilumo reikalaujantis darbas, – sakė rūmuose. Todėl Denė žinojo, kad jos tėvas, nors to nė už ką nebūtų pripažinęs, nebūtų pageidavęs, jog užduotis atitektų Raitsonui – vyrui, kurį laikė varžovu į vyriausiojo vairuotojo vietą. Denės leidimas galiojo dar nuo tų laikų, kai ji dirbo rūmų vairuotoja; ji taip užsidirbdavo pragyvenimui ir mokslams koledže. Tada ji paskutinį kartą ir matė Adamą.
Tiesą sakant, jai nebuvo jokio skirtumo, ką vežti. Kai gavo nurodymą, galvojo, kad tereikės paimti Adamo vakaro damą – gražią, elegantišką Fulbraito stipendininkę – ir nuvežti ją į restoraną. Bet paskui – ji turėjo susiprasti, kad bus paskui, nes tokie pavedimai paprastai neapsieina be subtilios potekstės – prireikė juos parvežti namo. Dabar, mąstydama retrospektyviai, ji suvokė, kad kažkas, visgi, turėjo pateisinti darbo subtilumą.
Denės pilvas sugurgė. Ji neturėjo laiko nė pavakarieniauti. O tėvas nematė reikalo daiktadėžėje kaupti užkandžius. Taip, galinės automobilio dalies šaldytuvėlyje buvo įvairiausių delikatesų, bet vargu ar šią akimirką derėjo ten sėdinčiųjų paprašyti jai paduoti ko nors užkąsti. Tai nebūtų buvusi itin gera mintis. Ypač šiandien. Reikėjo tenkintis kišenėje esančiais mėtiniais ledinukais.
Laukdama prie šviesoforo Denė žvilgtelėjo pro galinio vaizdo veidrodėlį į ant užpakalinės sėdynės sėdinčią porą ir pavartė akis. Jeigu rūmai reikalavo diskretiškumo dėl galimų šėlionių automobilio gale, saugumo priemonių buvo imtasi be reikalo. Adamas ir jo vakaro dama taip rimtai šnekučiavosi, kad atrodė lyg spręstų pasaulinio masto problemą. Galbūt ir sprendė. Tikriausiai per pasimatymus taip elgiasi visi princai ir mokslininkės. Gal vertėjo džiaugtis, kad kažkam rūpi daugiau, nei ką rasti vakarienei šaldytuve.
Kita vertus, argi pasimatymo tikslas nebuvo vienam su kitu artimiau susipažinti? O ne kalbėtis su tokiu rimtumu, lyg netrukus turėtų būti pateiktas Aukščiausiojo Teismo sprendimas? Denė atsiduso. Ką ji išmanė apie karališkosios šeimos etiketą? Adamo pasaulyje viskas buvo kitaip. Visada buvo. Dar paauglystėje jis atrodė taip, lyg neštų ant pečių viso pasaulio naštą. Jis visada rimtai žiūrėjo į savo įsipareigojimus ir atsakomybę. Pernelyg rimtai.
Ji žinojo, kad Adamas ieško savo rangui tinkamos žmonos.
Viena perspektyvių kandidačių dabar kaip tik ir sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės.
Sosto paveldėtojui buvo trisdešimt vieni, ir, jeigu tikėtume žiniasklaida, ne tik jo tėvas, bet ir visa šalis laukė, kada jis žengs lemtingą žingsnį – susituoks, sukurs šeimą, susilauks sosto įpėdinių, pageidautina vyriškos lyties, – ir užtikrins Markonių šeimos linijos tęstinumą.
Jeigu kas būtų paklausęs Denės nuomonės, ji ja būtų mielai pasidalijusi ir tiesiai šviesiai išrėžusi, kad princui reikia ne kurti šeimą, o gerokai supurtyti nusistovėjusias nuostatas. Ji visada galvojo, kad siauras jo gyvenimo matymas trukdo išvysti tiesą – jį supančią įvairovę ir galimybes. O jeigu požiūris nesiplečia, kaip kas nors gali matyti, kuo jis, sau leidęs išeiti už tradicijų ribų, galėtų tapti?
Adamui vienintelis būdas susirasti tinkamą moterį buvo vaikščioti į pasimatymus. Į romantiškas vakarienes, iš vienos kurių Denė jį šiandien kaip tik ir vežė namo.
Galbūt, užuot galvojus apie Adamą, jai vertėjo pasimokyti iš vakaro viešnios, kaip pasimatymo metu elgiasi tikra moteris. Denė žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Akivaizdu, kad buvo svarbu sėdėti tiesia nugara, išpuoselėtas rankas laikyti droviai sunėrus ant kelių, mandagiai šypsotis, kukliai juoktis, kartkartėmis sumirksėti ilgomis tamsiomis blakstienomis, o galvą laikyti nežymiai palenktą į šoną, kad matytųsi laibas baltas kaklas.
Ir ką gi ji mėgino apkvailinti? Juk ji niekada neviliojo vyrų virpindama blakstienomis. O manikiūras, dirbant lenktyninių automobilių versle, tebūtų laiko švaistymas.
Taip, kartkartėmis Denei iš tiesų norėdavosi, kad kolegos su ja nesielgtų kaip su vaikinu, bet ji aiškiai žinojo niekada nesugebėsianti virsti Barbės klonu. Po galais, net Barbė jai atrodė didesnė asmenybė nei toji ant galinės sėdynės sėdinti moteris. Juk buvo gaminamos ir barbės pilotės, barbės lenktynininkės. Kita vertus, jai nebuvo tekę girdėti apie tiesą sakančias barbes ar barbes vardu Užčiaupk srėbtuvę. Denė pamėgino suimti save į rankas. Juk ji paprasčiausiai stengėsi kompensuoti savo nepilnavertiškumo kompleksą ir silpnybes moters, kurios nė nepažinojo, sąskaita.
Nusprendusi palankiau vertinti ant galinės sėdynės sėdinčią porą, Denė vėl pakėlė akis į veidrodėlį. Ne. Tikrai ne? Betgi tikrai taip! Antras žvilgsnis į veidrodėlį patvirtino, kad Adamas ant kelių pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį ir savo merginai ekrane kažką rodo.
– Neblogas būdas vilioti moterį, Adamai, – sumurmėjo ji.
Vargu ar jis galėjo ją išgirsti – juos skyrė širma, o mikrofonas buvo išjungtas, – bet Adamas pakėlė akis aukštyn ir sekundės dalį jų žvilgsniai veidrodėlyje susitiko. Denė prikando liežuvį. Skaudžiai. Laimei, jo tamsios akys niekuo neišdavė ją atpažinus. Žvilgsnis ties ja nestabtelėjo, tiesiog praskriejo taip, lyg ji būtų nematoma, lyg būtų ne ką svarbesnė už galinę atramos galvai pusę. Ir tai buvo gerai. Tik kažin ar tuo galima buvo pasikliauti.
Nes ji neturėjo jo vežti.
Jis jai uždraudė būti jo vairuotoja. Tiesą sakant, draudimas nebuvo oficialus. Jis paprasčiausiai nedviprasmiškai leido jai suprasti daugiau nenorįs matyti jos už vairo. Tačiau rūmuose Adamo užuominos prilygo draudimui. Oficialaus pranešimo nė nereikėjo.
Kita vertus, joks sveiko proto žmogus nebūtų galėjęs jos apkaltinti dėl to nelaimingo nutikimo su kava. Kelio duobės išvengti buvo tiesiog neįmanoma. Denė atsiduso. Ši darbo vieta jai jau nebebuvo labai reikalinga. Anksčiau jai trūks plyš reikėjo pinigų studijoms baigti, bet dabar ji darė karjerą lenktynių komandoje, kurios tikslas buvo atgabenti į San Filipę Didįjį prizą.
Tėvui, kita vertus, šis darbas buvo svarbus. Jeigu ne kaip pinigų šaltinis, tai kaip tikslą teikiantis užsiėmimas. Artėjant pensijai, jis ėmė baimintis galįs netekti darbo, kuris teikė jo gyvenimui prasmę. Darbo, kurį dirbo jo tėvas ir tėvo tėvas.
Denė nebepakėlė akių į galinio vaizdo veidrodėlį – bent jau nebežiūrėjo į galinę sėdynę. Ji guodėsi tuo, kad nuo vasaros, kurią įvyko tas nelemtas atsitikimas, buvo praėję penkeri metai, ir Adamas, turėdamas svarbesnių reikalų, bus jį pamiršęs. Ir jai atleidęs. Per tuos penkerius metus jie susvetimėjo. Todėl dabar ji, netrumpindama kelio, važiavo į aukščiausios klasės San Filipės viešbutį, o jį privažiavusi sustojo po portiku.
– Lauk čia, – per garsiakalbį nuaidėjo sodrus komanduoti įpratusio Adamo balsas.
Viešbučio patarnautojas atidarė galines dureles, ir Adamas su ilgakoje panele Fulbraito stipendininke išlipo laukan. Klara. Toks buvo jos vardas.
Lauk čia galėjo reikšti bet ką nuo trisdešimties sekundžių iki trisdešimties minučių ar valandų – šitai jai jau buvo nutikę su kitais klientais. Adamas lydėjo moterį namo po pasimatymo. Denė nenutuokė, ar tai buvo jų pirmas, ar antras pasimatymas, ar kažkas daugiau. Galbūt Klara pakvies