Jo gyvenimo moteris. Kathie DeNosky
Читать онлайн книгу.
tle>
PIRMAS SKYRIUS
Lilės Kinkeid skrandis ėmė gniaužtis į gumulą, kai ji nužvelgė prie posėdžių stalo sėdinčius šeimos narius ir tris nepažįstamuosius, vakar atėjusius į jos tėvo laidotuves. Visi čia susirinko išklausyti Redžinaldo Kinkeido testamento, ir nors buvo labai sunku patikėti, kad mylimo tėvo nebėra, dar sunkiau buvo apsiprasti su tuo, kad pastaruosius tris dešimtmečius jis gyveno dvigubą gyvenimą. Tiesiog nesuvokiama, kad jis šitiek metų Grinvilyje turėjo antrą šeimą.
Kai Haroldas Parsonas, tėvo advokatas, įėjo į kambarį nešinas storu aplanku ir atsisėdo stalo gale, ji ėmė dar labiau nerimauti. Niršo, kad neteko tėvo, pyko, kad jo gyvenimo darbas tuoj bus padalytas. Bet dar labiau kamavosi dėl to, kad jos susikurtas vaizdinys tebuvo iliuzija, kuri negrįžtamai sudužo.
– Prieš pradėdamas norėčiau išreikšti nuoširdžią užuojautą, – prabilo ponas Parsonas, kurio šiaip jau kimų balsą sušvelnino nuoširdumas. – Redžinaldą pažinojau daugelį metų, man nepaprastai trūks jo humoro jausmo ir šmaikštumo. Pamenu, kartą…
Lilė prikando apatinę lūpą, kad ši nevirpėtų, o toks Džekas Sinkleris, teigiąs esąs netikras jos brolis, nemandagiai atsikrenkštė ir žvilgtelėjo į laikrodį, tarytum norėdamas reikalus paskubinti. Kaip galėjo toks malonus ir mylintis žmogus kaip jos tėvas susilaukti tokio šalto, nejautraus sūnaus?
Vyresnysis jos brolis Erdžėjus grėsmingai susiraukė.
– Kur nors skubate, Sinkleri?
– Tiesą sakant, taip, – rėžė Džekas. – Kiek tai užtruks, Parsonai?
Ponas Parsonas virš skaitymo akinių nepritariamai suraukė tankius žilus antakius.
– Užtruks tiek, kiek reikės, jaunuoli.
– Prašau, nereikia, Džekai, – virpančiu balsu meldė Andžela Sinkler, paliesdama sūnaus ranką. Jai purtant galvą, smakrą siekiantys šviesūs plaukai susiūbavo. – Neapsunkink visko dar labiau.
Kitokiomis aplinkybėmis Lilei šios moters tikriausiai būtų gaila. Vakar per laidotuves ir šiandien laukiant testamento skaitymo buvo akivaizdu, kad Redžinaldo Kinkeido mirtis ją smarkiai sukrėtė. Tačiau Lilei buvo kone nepakeliama tai, kad pastaruosius trisdešimt metų tėvo meiluže buvusi slaugė gedėjo taip, tarytum ji pati ir jos sūnūs būtų teisėti šeimos nariai. Andžela Sinkler nesuvokė arba jai nerūpėjo, kokį šoką ir siaubą patyrė Kinkeidai.
– Atleiskite mano broliui už nekantrumą, – prabilo Alanas Sinkleris, maloniai šyptelėdamas Lilei ir jos šeimai. – Bijau, kad Džekas vis dar nesusitaikė su Redžinaldo mirtimi.
Jauniausias Andželos sūnus Alanas, rodos, buvo visiška vyresniojo brolio priešingybė. Džekas buvo aukštas, tamsiais plaukais, mėlynomis akimis ir pasižymėjo šaltu, nuožmiu elgesiu. Alanas buvo žemesnis, šviesiaplaukis, rudomis kaip motinos akimis ir, atrodo, geriau suprato Kinkeidų nuostabą ir nenorą patikėti tuo, kas buvo atskleista. Jie ne tik bando susitaikyti su tėvo mirtimi – tikriausiai jis prieš save pakėlė ranką, – juos nemaloniai nustebino ir bjauri tiesa apie slaptą jo gyvenimą.
– Neatsiprašinėk už mane, – suburbėjo Džekas, nudelbdamas jaunesnį vyrą. Priešiškumas jo veide rodė, kad broliai akivaizdžiai negalėjo vienas kito pakęsti. – Neturiu dėl ko gailėtis.
– Gana! – grėsliai ištarė Erdžėjus. Jis pasisuko į teisininką ir linktelėjo. – Tęskite, pone Parsonai.
– Jei Sinkleris nenori visko išklausyti, manau, galėsite nusiųsti laišką, informuojantį, ką jam palikti norėjo mūsų tėvas, – palaikydamas Erdžėjų pasakė Metas.
Brolis Metas, už Lilę vyresnis vos keleriais metais, jau patyrė daug širdgėlos. Praėjo vos metai nuo tada, kai jis palaidojo žmoną Greisę ir liko vienas su sūnumi Flinu. Taip greitai netekus ir tėvo jam tikriausiai sukilo skausmingi prisiminimai.
Lilė žvilgtelėjo į motiną, jai rūpėjo, kaip ši tveria naujausią sukrėtimą. Elizabeta Kinkeid, tikros Pietų damos įsikūnijimas, visų neramumų metu išlaikė elegantišką ramybę, kurios Lilei teliko pavydėti. Regis, mama laikėsi kur kas geriau nei Lilė ir dvi jos seserys. Vyresnioji Lorelė nėriniuota nosinaite vis šluostėsi ašaras, o Kara vis dar atrodė apimta šoko.
– Prašau tęsti, Haroldai, – tarė mama, paglostydama savo trumpus tamsiai kaštoninius plaukus.
– Gerai, panele Elizabeta, – pasakė ponas Parsonas, kreipinį „panele“ vartodamas taip, kaip kad dauguma Pietų džentelmenų daro bendraudami su visomis damomis – ir vienišomis, ir ištekėjusiomis. Jis garsiai perskaitė sunkiai suprantamą teisinę įžangą, paskui atsikrenkštė ir ėmė vardyti tėvo turtą: – Asmeninę nuosavybę norėčiau padalyti šitaip. Savo sūnui Erdžėjui palieku Didžiojo ąžuolo namelį Rūko kalnuose. Dukteriai Lorelei palieku paplūdimio namelį Išorinėse seklumose. Dukteriai Karai palieku vasarnamį Hilton Hedo saloje. Sūnui Metui palieku Kinkeidų šeimos ūkį, kuriame leisdavome atostogas. O dukteriai Lilei palieku pulkininko Samuelio Bošampo namą Bateryje.
Lilės akis užtemdė ašaros. Tėvas žinojo, kaip jai patinka senieji Baterio namai. Tai viena gražiausių Čarlstono ir tikriausiai visos Pietų Karolinos vietų. Bet ji nė nenutuokė, kad jam priklauso vienas įspūdingų dvarų toje vietovėje.
Išvardijęs Elizabetai ir Andželai paliktas pinigų sumas ir kitą turtą ponas Parsonas pridūrė:
– Atnaujinęs testamentą Redžinaldas parašė šiuos laiškus ir paprašė po jo mirties įteikti jums. – Visiems, išskyrus Elizabetą, jis įteikė po užklijuotą voką su užrašytais vardais, ir tęsė: – Redžinaldo įmonės akcijos bus padalytos šitaip. Erdžėjus, Lorelė, Kara, Metas ir Lilė gaus po devynis procentus Kinkeidų grupės akcijų. Vyriausias sūnus Džekas Sinkleris gaus keturiasdešimt penkis procentus akcijų.
Kelias ilgas nemalonias minutes tvyrojo tyla, kol visi suvokė paskutinio jos tėvo noro reikšmę.
– Kas per velnias! – Erdžėjaus veide susipynė vos tramdomas įsiūtis ir negalėjimas patikėti tuo, ką išgirdo.
Lilė aiktelėjo, ir gniutulas jos skrandyje virto šleikščiu maudimu. Kaip tėvas galėjo šitaip pasielgti su savo vaikais, ypač su Erdžėjumi, vyriausiu teisėtu sūnumi? Erdžėjus daugelį metų nenuilsdamas dirbo Kinkeidų grupės viceprezidentu tikėdamas, kad vieną dieną tėvui nusprendus išeiti į pensiją taps didžiulės imperijos vadovu. Žinia, kad tėvas didumą šeimos verslo akcijų atidavė Džekui Sinkleriui, visiems Kinkeidų vaikams buvo sunkiai suvokiama. O Erdžėjų ji tikriausiai sugniuždė.
– Tai tik devyniasdešimt procentų, – grėsmingai raukydamasis pasakė Erdžėjus. – Kur dar dešimt?
Ponas Parsonas papurtė galvą.
– Negaliu to atskleisti, nes esu įsipareigojęs išlaikyti kliento konfidencialumą.
Kambaryje abipus stalo pasigirdo karšti kaltinimai ir grasinimai teisiniais veiksmais. Lilei pasirodė, kad patalpa mažėja. Ji suprato: jei neišeis, ją supykins.
– Man reikia… gryno oro, – pasakė ji į nieką nesikreipdama.
Atsistojusi ji neatplėštą tėvo laišką įsidėjo į rankinę ir nieko nematydama išbėgo iš kambario. Nežinia, ar ją pykino nuo naujienos, kad tėvas visiškai išdavė teisėtą savo šeimą, ar nuo viduje augančios gyvybės, bet ji turėjo ištrūkti iš advokato kontoros.
Skubėdama koridoriumi iki priimamojo ji į nieką nekreipė dėmesio ir staiga atsitrenkė į žmogų, kuris, regis, stovėjo kaip įkastas. Akimirksniu stiprios rankos suėmė ją už pečių ir sulaikė, o kai ji pakėlė akis, jos širdis stabtelėjo.
Advokatų kontoroje ji galėjo sutikti daugybę žmonių, bet kodėl iš visų jų ji susidūrė su Adisono pramonės įmonės savininku ir generaliniu direktoriumi?
Danielius Adisonas – ne tik didžiausias Kinkeidų grupės konkurentas, bet ir jos dar negimusio kūdikio tėvas. Kūdikio, apie kurį jis nė nenutuokė.
– Kur gaisras, brangioji? – paklausė Danielius padėdamas išsilaikyti ant kojų moteriai, pastarąsias kelias savaites jo vengusiai kaip maro.
– Man reikia… gryno oro, – kuždesiui prilygstančiu balsu atsakė Lilė.
Nuo