Nesustok…. Jillian Burns
Читать онлайн книгу.
s
Klerė Bruks stoviniavo prie durų į Įkąsk man. Klaiki nuojauta privertė ją suvirpėti.
Nesąmonė. Tiesiog vasariškomis jaunystės dienomis prisiskaitė per daug gotikinių novelių.
Tokio dalyko kaip nuojauta nėra, juolab ji tikrai negalėtų priversti žmogaus suvirpėti. Tai tiesiog šalta, lietinga naktis. Ir jaudulys dėl Džiulijos.
Nepaisant džiazinių gatvės dainininko trimito dejonių, kartkartėmis pasigirstančių vežimus traukiančių žirgų kanopų kaukšėjimo ir šaligatviais zujančių turistų, ši vieta nebuvo panaši į prancūzų kvartalą.
Tai tebuvo dar vienas Naujojo Orleano baras, besiskiriantis tik tuo, kad turistus traukė makabriška tematika. O svarbiausia – tai buvo vienintelė jos turima užuomina.
Klerė telefone palygino Džiulijos atsiųstą nuotrauką su violetiniu neoniniu ženklu prieš ją. Vakar vakare Džiulija stovėjo toje pačioje vietoje. Logiška šioje vietoje pradėti jos paieškas.
Ta nuotrauka – paskutinė jos turima žinia apie Džiuliją. Nors ir paliko jai tuzinus vis nervingesnių žinučių, Klerė nieko negirdėjo apie draugę jau beveik dvidešimt keturias valandas. Kas jei ji jau… nebegyva?
Ji nusipurtė, atlapojo duris ir ryžtingai žengė vidun.
Ausis užgulė kraupi, nederanti muzika. Nuo dūmijančių smilkalų dilgsėjo akis ir niežėjo šnerves. Bet bent temperatūra viduje buvo aukštesnė nei lietingame lauke.
Ji suskleidė skėtį, sustūmė ir įsidėjo į didžiulę rankinę. Ieškodama padaužiškos Džiulijos šypsenos ir šviesių plaukų, Klerė ėmė nužiūrinėti rinktinę išskirtinių asmenybių, besisukiojančią aplink šokių aikštelę, arba geležiniuose narvuose, kabančiuose nuo lubų.
Be žmonių su daugybe auskarų, tatuiruočių, neįprastais kostiumais dar buvo vyras, vilkintis tik aptemptus juodus šortus ir odinę apykaklę. Netoliese brovėsi moteris su didžiule gyvate, apsivijusia jai liemenį. Didelė dalis lankytojų buvo juodais dažytais plaukais, juodai apvestomis akimis ir… vampyrų iltimis.
Netikri ar tikri nusmailinti kandžiai ar iltys Klerės nejaudino. Vampyrų nebūna. O žmonės lai džiaugiasi savo keistenybėmis. Viena, kas jai rūpėjo, tai rasti Džiuliją. Ir jei tai reiškia apklausti kiekvieną apsimetėlį vampyrą, tai ji taip ir padarys.
Ji kilstelėjo smakrą ir prisijungė prie vampyrų.
Mėgindama prasibrauti pro prakaituotų žmonių minią, Klerė juto juos spoksant, lyg keistuolė būtų ji. Ir, matyt, tai tiesa.
Klerė vis sukiojosi tarp veidų ieškodama Džiulijos ar vaikino, su kuriuo ji dingo. Galų gale atsidūrė pritemdytoje uždaroje erdvėje su žemomis raudono velveto sofomis. Tarp kiekvienos sofos gulėjo senoviniai mediniai karstai, ant kurių žmonės statė gėrimus. Karstai – staleliai. Klerė kilstelėjo antakį. Gudru.
Šias vietas buvo užėmę panašiai atrodantys klientai. Gotai, keistuoliai ir vampyrai.
Džiulijos nėra.
Bet pažvelgus į dešinę ji pamatė stebinančiai normaliai atrodantį barą su neoninėmis alaus reklamomis, mirgančiomis virš veidrodinės sienos, nukrautos stikliukais ir alkoholinių gėrimų buteliais. Kokteilinės taurės kabojo aukštyn kojom virš baro, o klientai sėdėjo įsitaisę ant juodų medinių kėdžių.
Išsitraukusi mobilųjį telefoną ir susiradusi Džiulijos nuotrauką, ji pasuko prie baro. Paėmė laisvą kėdę, palinko ant apdraskyto, palaikio ąžuolinio stalo norėdama atkreipti barmeno dėmesį.
Šis neįtikėtino baltumo rankšluosčiu šluostė kokteilių maišytuvą ir tuo pat metu flirtavo su dviem studentėmis, vilkinčiomis džinsus žemu liemeniu ir už kaklo surišamomis palaidinėmis. Merginos buvo įsitraukusios į pokalbį ir išties – kas galėtų jas kaltinti, kai jis šitaip pavojingai, nuodėmingai šypsojosi.
Ji sukaupė ryžtą, kilstelėjo ranką ir pamojavo.
– Atsiprašau?
Vos vyrui pasisukus jos link, Klerė pajuto užplūstant aistros virpulį. Pilkos akys, tamsios blakstienos įsmigo tiesiai į ją ir sustingdė. Juodi, apykaklę siekiantys plaukai buvo natūralūs, kaip ir tankūs šereliai, aptemdę kampuotą žandikaulį.
Jo šypsena sušvelnėjo, tada jis lengvabūdiškai pastatė maišytuvą ant lentynos už nugaros, priėjo ir delnais įsirėmė į barą priešais ją.
– Ko tau reikia, cher? – Ant kairiojo riešo jis turėjo odinę apyrankę, ant dešiniosios rankos bevardžio piršto – storą žiedą su oniksu – šikšnosparnį, kurio sparnai laikė apglėbę pirštą. Ji nuleido akis prie tvirtos jo krūtinės, aptemptos juodais marškinėliais.
Klerė išsižiojo, bet neišleido nė garso.
– Ar t-t- Ji pajuto, kaip ima kaisti veidas ir užsiveria gerklė. Jis laukė. Du dešimtmečiai psichoterapijos ir ryžto nugalėti mikčiojimą buvo sugriauti per vieną nerimo akimirką.
Iš nerimo dėl draugės, žinoma. Amo netekimas jokiu būdu nėra susijęs su barmeno artumu ir dėmesiu. Vienintelė tikra jos draugė dingo. Visiškai normalu šitaip nerimauti.
Prisiminusi tikslą, Klerė ramindama save įkvėpė, pakėlė telefoną iki barmeno akių lygio ir spustelėjo mygtuką, kad vėl pasirodytų Džiulijos nuotrauka.
– Ar matei šią moterį šįvakar bare?
Barmeno žvilgsnis nuslydo į telefoną, paskui jai į akis, bet daugiau nė vienas raumenėlis nesujudėjo.
– Ne.
– Bet at-atpažįsti ją? Ji čia buvo vakar.
Jis perkėlė svorį ant kitos kojos ir kryptelėjo klubais.
– Cher, pro čia praeina šimtai klientų.
Klerė sugriežė dantimis, prikąsdama kandų atsakymą.
– Prašau. – Ji pajudino telefoną jam prieš nosį. – Ji dingo, privalau ją rasti.
Jo žandikaulio raumuo sutrūkčiojo.
– Jei ji dingo, skambink policijai, – pasakė vyras ir nusisuko.
Lyg ji nebūtų skambinusi jai šiandien iš pat ryto. Džiulija suaugusi, atsakė jie. Turi būti praėjusios keturiasdešimt aštuonias valandos. Niekas nežiūrėjo į Klerės baimę dėl draugės rimtai. Ji jautė, kad Džiulijai kažkas tikrai ne taip.
Džiuliją ji pažinojo nuo trečios klasės, tad puikiai žinojo, kad tai nėra tik pagiriojimasis. Žinoma, ji vakar pametė Klerę dėl to keistuolio su tatuiruote, bet ši buvo pratusi prie lengvabūdiško Džiulijos elgesio. Net kai ryte negrįžo į viešbučio kambarį, Klerė ramiai susikrovė daiktus ir išvyko į oro uostą, manydama, jog Džiulija atlėks paskutinę minutę, apsimestinai besigrauždama ir kibirkščiuodama po savo nuotykių su vampyru.
Bet neatlėkė.
O Klerė niekur iš Naujojo Orleano nevažiuos, kol neįsitikins, kad Džiulija gyva ir sveika.
– Ji galėjo būti su vaikinu, kuris lūpų kamputyje buvo išsitatuiravęs tris kraujo lašus, – šūktelėjo barmenui.
Barmenas sustingo, keletas žmonių prie baro aplink ją nutilo ir atsisuko. Jis sugrįžo ir sąmokslininkiškai pasilenkė prie jos. Pagaliau ji gaus kokios nors naudingos informacijos. Palinkusi į priekį užuodė aštrius, svaiginančius jo kvepalus.
– Tai – vampyrų baras. Daug žmonių turi tokias tatuiruotes.
Viltis subliūško. Pabudo susierzinimas. Jis tampė ją už nosies. Paskui ji viską suprato. Atidarė piniginę, ištraukė dvidešimtinę ir kyštelėjo jam.
– Gal šitai padės a-atsiminti tą vyrą arba mano draugę?
Jis prisimerkė, lūpos įsitempė, veidas virto cinišku.
– Jei nori išgerti, kreipkis. Dėl nieko kito padėti negaliu. – Jis nukreipė dėmesį į padavėją, atėjusią su užsakymu.
Klerė pasiuto.
– Man braškinį d-daikiri, – šūktelėjo.
Jis žvilgtelėjo į ją ir pakėlė antakius.
– Braškinį. – Lūpų kampučiai pakilo. – Tučtuojau.
Krestelėjęs