Geležies karalienė. Julie Kagawa
Читать онлайн книгу.
vielos, kuri ir sužeidė pirštus.
Iki manęs atsklido čaižus juokas ir aš pasukau galvą, bandydama įžiūrėti užpuolikus. Ant elektros laidų, einančių iki namo stogo, tūnojo trys padarai svogūno formos kūnais ir kibiomis letenomis, blyksinčiomis mėnesienoje. Širdis pašėlusiai sudunksėjo, kai jie visi lyg vienas įsisūpavę atsiplėšė nuo laidų ir su žvangesiu nusileido ant žvyruoto tako. Paskui išsitiesė visu ūgiu ir pasileido prie manęs.
Aš mėginau atšokti ir dar labiau susipainiojau tinkle. Dabar, kai mačiau siaubūnus labai aiškiai, jie priminė man milžiniškus vorus, tačiau kažkodėl atrodė dar klaikiau. Ilgos ir plonos užpakalinės letenos, panašios į didžiules smailias adatas, blizgėjo pabaisoms lapnojant žeme. Blyškūs snukiai išsprogusiomis juodomis akimis priminė perdžiūvusius išsekusių kankinių veidus. Artindamiesi padarai tiesė į mane vielines priekines letenas ilgais pirštais ir lenktais nagais, o užpakalinėmis caksėjo per žvyrą.
– Štai ji ir pakliuvo, – sušnypštė vienas iš užpuolikų, kai jie vaipydamiesi apsupo mane. – Kaip karalius ir buvo numatęs.
– Labai jau lengvai pasidavė, – sugergždė antrasis, rydamas mane juodomis įkypomis akimis. – Tiesą sakant, aš net šiek tiek nusivyliau. Maniau, mums klius stambus laimikis, o čia viso labo menka muselė, įsipainiojusi voratinklyje. Kodėl gi valdovas jos taip bijo?
– Valdovas? – pakartojau aš ir trijulė suklapsėjo akimis, matyt, apstulbusi, kad aš ramiai prakalbau, o ne pradėjau spiegti iš baimės. – Turite galvoje apsišaukėlį? Ar jis vis dar vaikosi mane?
Pamėkliški vorai puolė šnypšti, šiepdami aštrius dantis.
– Nepiktžodžiauk, mergiūkšte! – sukliegė vienas ir pagriebęs tinklo kraštą prisitraukė mane artyn. – Jis ne apsišaukėlis! Jis – Geležies karalius, tikrasis Geležies karalystės valdovas!
– O aš girdėjau ką kita, – paprieštaravau, drąsiai atrėmusi degančių juodų akių žvilgsnį. – Man teko akis į akį susitikti su Geležies karaliumi. Tikruoju Geležies karaliumi. Machina. Ar jūs jau užmiršote jį?
– Žinoma, kad ne! – sugergždė nelemtas raganos palikuonis. – Mes niekada nepamiršime Machinos. Jis norėjo padaryti tave savo karaliene, visos Geležies karalystės karaliene, bet tu nužudei jį atsidėkodama.
– Jis buvo pagrobęs mano broliuką ir ketino sunaikinti Niekadaniekada, – atšoviau. – Bet jums tai nė motais. O dabar tarnaujate apsišaukėliui, kuris prievarta užgrobė sostą. Jis nėra tikrasis įpėdinis. Jūs remiate tariamą valdovą.
– Melas! – sušnarpštė vorai iki kraujo draskydami mane kibiais nagais. – Kas tau tai pasakė? Kaip drįsti juodinti naujojo karaliaus vardą?!
– Geležinis arklys, – atkirtau ir susiraukiau iš skausmo, nes kažkuris užpuolikas sugriebė už plaukų ir pradėjo tampyti į visas puses. – Man pasakė pats Geležinis arklys, Machinos karvedys.
– Išdavikas! Jis ir kiti maištininkai bus sunaikinti, kai tik karalius išsiaiškins su tavimi!
Vorai putojo iš pykčio, žerdami grasinimus ir prakeiksmus, be to, skaudžiai braižė kūną per tinklo akis. Tas, kuris laikė už plaukų, dar stipriau įsikibo ir patraukė priversdamas atsistoti. Žioptelėjau, skausmo ašaros užtemdė akis, vargiai bemačiau ties veidu šnypščiančios pabaisos žabtus.
Staiga tarp mūsų plykstelėjo šaltas žydras žaibas. Geležies fėjūnas sucypė ir… subyrėjo. Žemę aplink mane nusėjo tūkstančiai skeveldrų. Adatos ir smeigtukai blausiai sušvito mėnesienoje, nes, kaip įprasta, tik tiek teliko iš šios padermės atstovo. Du kiti sustugo ir atsitraukė, nes gelbėtojas nuplėšė nuo manęs tinklą ir stojo prieš užpuolikus.
– Ar tau viskas gerai? – neramiai pasiteiravo Ašas, nenuleisdamas akių nuo siaubūnų, kol aš stypsojau svirinėdama.
Viršugalvis degte degė, iš pirštų vis dar sunkėsi kraujas, visos rankos buvo sudraskytos vorų nagų, bet rimtesnių sužeidimų man pavyko išvengti.
– Taip, gerai, – atsakiau Ašui ir pajutau krūtinėje užverdant baisų pyktį.
Kerai kilo iš vidaus tarsi viesulas, kurstydami emocijas ir žadindami energiją. Kai pirmą kartą susitikau su Mebe, Žiemos karalienė sustabdė mano burtų galias, nes išsigando neregėtos jų jėgos, bet dabar aš atgavau jas ir vėl jaučiau slėpiningą pulsavimą visame kūne. Nežaboti ir laukiniai kerai, kuriuos paveldėjau iš Oberono ir Vasaros rūmų fėjūnų, apsupo mane.
– Tu nužudei mūsiškį! – sukliko vorai, raudamiesi plaukus nuo galvos. – Mes sudraskysime tave į gabalus!
Jie šnypšdami pradėjo artintis prie mūsų išskėtę nagus. Pajutau nuo Ašo sklindančius kerus, šaltesnius nei vasaros galios. Žiemos rūmų princas kilstelėjo ranką.
Švystelėjo žydros ugnies pliūpsnis ir ant vieno iš vorų pasipylė ledinių durklų kruša. Skeveldros pažiro tarsi šrapnelis. Padaras suklykė ir subyrėjo į tūkstančius gabalėlių, šie suspindo ant žolės. Išsitraukęs kalaviją Ašas puolė paskutinį vorą.
Siaubūnas tūžmingai suriko ir iškėlė priekines galūnes. Iš po nagų pasirodė spindintys laidai ir nuskriejo į Ašą. Šiam išsisukus, jie supjaustė į smulkius gabalėlius netoliese augusį medelį. Kol Ašas šokio žingsniu sukosi aplink baisūną, aš parklupau ir sukišau rankas į žemę, šaukdamasi savo stebuklingų galių. Pajutau gyvybės syvų pulsavimą jos gelmėse ir mintimis kreipiausi prašydama pagalbos įveikti geležies fėjūną.
Voras viską užmiršęs taip stengėsi suplėšyti Ašą į skutelius, kad be galo apstulbo, kai žemė pradėjo slysti iš po užpakalinių kojų. Žolės ir piktžolės, vijokliai ir šaknys apsivijo išstypusias galūnes, surakino liemenį. Padaras sustugo ir paleido į darbą mirtį nešančius laidus, tarsi kokia nepailstanti vejapjovė šienaudamas vešlią augmeniją, tačiau aš sustiprinau žemei siunčiamus burtus ir žolynai suskato augti kaip pagreitintame filme. Paklaikęs voras mėgino sprukti, bet akyse besidauginantys augalai prispaudė jį prie žemės.
O tada iš dangaus tiesiai ant baisūno smigo Ašas, užsimojęs kalaviju akimirksniu prismeigė prie žemės ir aplink pažiro nesuskaičiuojama daugybė adatų.
Atsidususi iš palengvėjimo atsistojau, bet staiga viskas aplink susvyravo. Medžiai pradėjo skrieti ratu, galūnės nutirpo, o galiausiai pajutau, kad žemė pradėjo slysti iš po kojų.
Kai atsipeikėjau, gulėjau ant nugaros be žado ir netekusi jėgų, tarsi būčiau ką tik bėgusi maratoną. Ašas, palinkęs ties manimi, neramiai žvelgė sidabrinėmis akimis.
– Kaip tu, Megana? Kas nutiko?
Galva svaigo ne taip smarkiai. Kelis kartus giliai įkvėpiau, kol įsitikinau, kad nebepykina, ir atsisėdusi sužiurau į Ašą.
– Aš… nežinau. Pasitelkiau burtus, o paskui… išsijungiau.
Velnias, žemė vėl ėmė skrieti ratu. Atsišliejau į Ašą, jis prilaikė mane taip rūpestingai, tarsi būtų bijojęs, jog subyrėsiu.
– Ar tai normalu? – sumurmėjau įsikniaubusi jam į krūtinę.
– Nieko panašaus dar neteko matyti. – Ašo balse išgirdau slepiamą nerimą. – Galbūt tai šalutinis poveikis, kuris pasireiškė dėl to, kad taip ilgai nesinaudojai savo kerų galiomis?
Ką gi, už tai irgi turėčiau padėkoti Mebei. Ašas atsistojo ir rūpestingai padėjo man pakilti. Rankas nudiegė skausmas, pirštai tebebuvo lipnūs nuo kraujo nesėkmingai bandant išsivaduoti iš vielinio tinklo. Ašas atplėšė kelias atraižas nuo savo marškinių ir tylėdamas sumaniai aptvarstė rankas, stengdamasis darbuotis kuo švelniau.
– Jie