Tobulas planas. Trish Morey
Читать онлайн книгу.
Pirmas skyrius
Leo Zamosas džiūgaudavo, kai planas pavykdavo.
Ne todėl, kad nesimėgaudavo kita, kasdieniškesne, veikla. Jam patiko nuogos moterys lovoje – kuo nuogesnės, tuo geriau. Jis dievino kraują kaitinantį jausmą, kai, būdamas Italijoje, neįtikėtinu greičiu sėkmingai laviruodavo Maserati GranTurismo S Stelvijaus perėjos kilpomis.
Vis dėlto nieko nėra geriau už pasitenkinimą sugalvojus tokį rizikingą planą, kad net sunkiai įsivaizduojama, įveikus nesibaigiančias kovas, korporacijų vingrybes bei biurokratizmą ir pasiekus galutinį tikslą – neišvengiamą sėkmę.
O dabar jis įžūliai žvelgė sėkmei į akis.
Jam tereikia žmonos.
Iš nuosavo lėktuvo jis žengė į švelniu pavasariu kvepiantį Melburną ir neketino leisti vienai smulkmenai sugadinti geros nuotaikos. Pernelyg arti buvo didžiausias laimėjimas, kad butų ėmęs dėl to jaudintis. Įkvėpė lėktuvų degalais persunkto oro ir, lipdamas laipteliais žemyn prie laukiančio automobilio, kūnu juto vien sėkmę. Culshaw Diamond Corporation, geriausių pasaulyje rausvųjų deimantų savininkė ir gamintoja, viena svarbiausių žaidėjų deimantų rinkoje, nuo neatmenamų laikų priklausė didelei Australijos deimantų prekiautojų dinastijai. Kai tik Leo pajuto artėjančius pokyčius valdančiųjų sluoksnyje, atrado plonyčių įtrūkių brolių Kalšo vadybos komandoje, bet net jis nesitikėjo tokio skandalo ir to, kad broliai taryboje taps nepageidaujami.
Iš visų pusių tučtuojau kilo audrai prilygstantis susidomėjimas, tačiau Leo sąraše buvo pirmas. Nieko nelaukdamas jis supažindino Ričardą Alvaresą, verslą nusiteikusios pirkti komandos galvą, su Eriku Kalšo vyresniuoju. Šis buvo labai uždaras, pasibjaurėjo skandalu ir troško tylomis pasinerti į nebūtį. Ir štai dabar pirmą kartą per ilgą ir šlovingą savo istoriją Culshaw Diamond Corporation pateks į kitas rankas Leo Zamoso, milijardierių tarpininko, dėka.
Atsižvelgdamas į aplinkybes, jis tikriausiai turėjo visa tai numatyti. Bet kadangi Erikas Kalšo, kuris prieš beveik penkiasdešimt metų vedė vaikystės draugę, pareiškė dirbsiąs tik su nepriekaištingos reputacijos, šeimyniškais bei dorovingais žmonėmis ir Alvaresas sutiko į susitikimą atsivesti žmoną, tapo akivaizdu, jog Leo taip pat privalo susirasti antrąją pusę.
Išties ironiška, nes per tiek metų jis sėkmingai išvengė santuokos. Moterys neklydo manydamos, kad santykiai ilgai netruks, kai joms pasisekdavo įsirangyti į jo lovą.
Iš tiesų.
Bet žmona vienai nakčiai? Tiek jis dar gali pakęsti. Turėjo ją susirasti šiandien iki aštuntos vakaro ir tai nebuvo sudėtinga.
Evelina netrukus pasiūlys jam ką nors tinkamą.
Bet juk tuoktis nereikės. Puikiai tiks ir sužadėtinė – sužadėtinė, rasta po daugelio metų „tos vienintelės“ paieškų, – turbūt Erikas Kalšo nenaudos prieš jį to, kad jie dar nesusituokę, ar ne?
Rankoje laikydamas telefoną, jis linktelėjo laukiančiam vairuotojui ir įsirangė į ilgą limuziną, jausdamasis dėkingas, kad, nusileidę Darvine įsipilti degalų, sėkmingai perėjo muitinę, ir mintyse jau dėliojo būsimos sužadėtinės savybių sąrašą.
Žinoma, bet kokia moteris jam netiks. Ji privalo būti elegantiška, inteligentiška ir žavinga. Pageidautinas, bet nebūtinas gebėjimas palaikyti pokalbį. Jei bus maloni akiai, gali daug ir nekalbėti.
Evelina, be abejonės, įvertins savo pažįstamas ir ras tinkamą kandidatę, jam dar nespėjus padėti ragelio. Leo išdrįso vangiai nusišypsoti klausydamasis kvietimo signalo, o vairuotojas tuo metu lengvai įsiliejo į automobilių, važiuojančių iš oro uosto, eismą.
Prieš dvejus metus jo priimtas sprendimas atsikratyti biuro buvo vienas geriausių. Užtat dabar turi lėktuvą, galintį nuskraidinti į bet kurį pasaulio kampelį, garažą Italijoje, kuriame ilsisi Maserati, advokatų ir finansininkų bei virtualią asistentę, neįtikėtinai gerai tvarkančią reikalus.
Ta moteris – tikras stebuklas. Jis galėjo tik džiaugtis vidutinio amžiaus krize, dėl kurios ji iš biuro persikėlė į virtualųjį pasaulį. Nors iš tiesų nežinojo, kiek jai metų. Nežinojo nieko apie jos asmeninį gyvenimą, neprivalėjo žinoti, o tai teikė daug žavesio. Jokių pasiteisinimų dėl vėlavimo į darbą, jokių užuominų apie artėjantį gimtadienį ir mėgstamus kvepalus, jokių viliojančių žvilgsnių. Nieko panašaus jam kęsti nereikėjo, nes su Evelina bendravo tik telefonu ir elektroniniu paštu. Sprendžiant iš pateiktų ryšio duomenų, kvalifikacijos ir patirties, jai turėjo būti mažiausiai per keturiasdešimt. Nieko keista, kad pavargo nuolat skubėti. Taip dirbdama ji gali nusnūsti kada panorėjusi.
Skambutis pasiekė atsakiklį, šaltas balsas paragino palikti žinutę ir pristabdė sveikinimus sau pačiam. Jis susiraukė, nes nebuvo pratęs nepasiekti savo asistentės. Dažniausiai nusiųsdavo Evelinai laišką iš to pasaulio kampelio, kuriame tuo metu būdavo, nesijaudindamas dėl tarptautinių skambučių kainos ar laiko skirtumo. Toks bendravimas puikiai pasiteisino – dažniausiai ji atsakydavo kone tuojau pat, net jei Australijoje būdavo vidurnaktis. Taigi čia, jos gyvenamame mieste, vienuoliktą ryto, kai ji žinojo jo atvykimo laiką, jis tikėjosi, kad tikrai atsilieps.
– Čia Leo, – sumurmėjo jis po signalo. Ir ėmė laukti – galbūt asistentė netikėtai pakels ragelį supratusi, kas skambina. Suvokęs, jog taip neatsitiks, atsiduso, kita ranka pasitrynė kaktą ir išspjovė žinutę. – Klausyk, man reikia, kad šiam vakarui rastum moterį…
– Ačiū už skambutį.
Leo patyliukais nusikeikė, įsijungus atsakikliui. Gerai pagalvojus, priežastis, kodėl jie paprastai bendraudavo elektroniniu paštu, buvo labai aiški.
Eva Karmaikl trečiu skalbinių segtuku prisegė krūvelę tamprių ir suurzgė siekdama kitų drabužių, kad visus sukabintų ant virvės. Šiandien ji lyg ant adatų. Visą dieną. Nuo tada, kai sužinojo, kad jis atvyksta į Melburną.
Užvertusi galvą žvilgtelėjo į blankią saulę trokšdama, kad ji išdžiovintų skalbinius, kol nepastovusis Melburno oras staiga nepasikeitė, ir suvirpėjo. Virpulys perbėgo per nugarą ne dėl permainingo oro, o dėl to, kad atvyksta Leo Zamosas.
Tada žvilgtelėjo į laikrodį ir virpulys nuvilnijo vėl.
Netiesa. Leo Zamosas jau čia.
Niekaip nepadėjo ir priminimai sau, kad šitaip nerimauti neverta. Ji neturi jokios, visai jokios priežasties nuogąstauti. Juk jis neprašė pasitikti oro uoste. Tiesą sakant, visai neplanavo su ja susitikti. Logiškai pagalvojus, tam nebuvo jokios priežasties, juk ji – virtuali jo asistentė. Jis mokėjo jai už tai, kad tvarkė reikalus stebuklinguoju internetu, iš tiesų jo nematydama.
Be to, jis buvo pernelyg užsiėmęs, kad įterptų pasimatymą su ja į grūste pergrūstą dienotvarkę, net jei ir būtų buvusi priežastis. Ji tai tiksliai žinojo, nes pati šeštą ryto išsiuntė jam galutinį jos variantą, tada palindo po dušu ir suprato, jog karštas vanduo kaip tik šią dieną turėjo dingti, nepraėjus nė parai, kai sugedo drabužių džiovyklė. Ženklas? Tikėkimės, kad ne. O jei ženklas, tai tikrai ne geras.
Nieko keista, kad ji tokia nervinga.
Ir nieko keista, jog kunkuliavo kaip puode sriuba, palikta taip ilgai, kad sutirštėjo ir dabar buvo galima įsmeigti šaukštą.
Velnias.
Ji metė grasinamą žvilgsnį į debesį, besikėsinantį uždengti saulę, ir smarkiai papurtė šlapius drabužius, tikėdamasi sukelti vėją, kartu keikėsi dėl to, kad dabar suvaldyti orą galėjo taip pat, kaip ir nelogiškas mintis, o Melburno oro suvaldyti neįmanoma.
Galiausiai įtempė virpančią nugarą ir patraukė atgal namo, stengdamasi nusipurtyti erzinantį troškimą įsirausti į patalus ir miegoti, kol Leo Zamosas pasitrauks iš miesto per saugų atstumą.
Kas, po velnių, jai yra?
Viskas paprasta, – atsakymas tučtuojau šovė į galvą ir užklupo ją nepasirengusią. Moteris taip nustebo, kad pamiršo atidaryti duris ir vos į jas neatsitrenkė.
Tu jo bijai.
Akimirką ji sustingo. Raumenys įsitempė, kaulai pasidarė cementiniai, ji pasijuto taip, lyg