Aistringasis Leo. Линн Грэхем
Читать онлайн книгу.
– Ak, taip, pamiršau paminėti, kad praeitą savaitę netikėtai susitikau tavo būsimąjį uošvį Rodasą, – pasakė Anatolis Zikosas telefonu savo sūnui. – Jis šiek tiek nekantravo ir norėjo sužinoti, kada galėtum… galų gale… paskirti vestuvių datą. Prabėgo jau treji metai, Leo. Kada ketini vesti Mariną?
– Šiandien mudu susitarėme papietauti, – kaip paslaptį atskleidė Leo. Jis buvo linksmas ir nė kiek nesijaudino dėl tėvo išsakytos užuominos. – Nei ji, nei aš neskubame prie altoriaus.
– Po trejų metų, patikėk, niekam nepasirodys, kad skubate, – sausai pridūrė Anatolis. – Ar tikrai nori vesti tą merginą?
Leo Zikosas suraukė kaktą ir nustebęs kilstelėjo tiesius juodus antakius.
– Aišku, kad noriu…
– Turiu omenyje, ne dėl to, kad tau prireikė Kurosų elektronikos bendrovės.
Leo sustingo.
– Ne dėl to, kad reikia. Tai diktuoja sveikas protas. Marina man bus tobula žmona.
– Tobulų žmonų nebūna, Leo.
Pagalvojęs apie mirusią ir jau apraudotą motiną, Leo stipriai suspaudė plačias jausmingas lūpas, kad neišsprūstų tai, dėl ko paskui tektų gailėtis ir dėl ko suirtų su tėvu atkurtas ryšys. Protingas vyras neturėtų nuolat gręžiotis į praeitį, kurią verčiau pamiršti, niūriai mąstė jis, o jo praeitis – dėl tėvų nevykusios santuokos neramiai praleista vaikystė.
Tylą nutraukė nusivylusio Anatolio atodūsis.
– Noriu, kad vedęs būtum laimingas, – niūriai tarė jis.
– Pažadu, – tvirtai patikino Leo ir šypsodamasis baigė pokalbį.
Gyvenimas geras, tiesą sakant – puikus, padarė išvadą Leo, o jo siaurame tamsiame veide vis dar negeso šypsena, kuriai daugelis moterų negali atsispirti. Tą rytą jis pasirašė sutartį, kuri keletu milijonų pagausins jo turtus, – tai dėl to jam paskambino tėvas. Ir jis visiškai teisus manydamas, kad Leo nebūtina vesti Marinos dėl kraičio – jos tėvo elektronikos bendrovės. Leo ir neketina vesti Marinos dėl išskaičiavimo.
Būdamas aštuoniolikos, jau patyręs, ką reiškia gyventi nuolat nesutariant netinkantiems į porą tėvams, Leo susirašė būtinas savo būsimos žmonos savybes. Marina Kuros pasižymėjo visomis jomis. Ji buvo turtinga, graži, protinga, be to, puikiai išauklėta, kaip ir jis pats. Juodu siejo daug bendro, bet meilės tarp jų nebuvo ir jie nesijautė susisaistę. Ateityje jiedu siektų gyventi santarvėje ir laisvi, o ne būti priklausomi nuo pavojingų geismų ir audringų jausmų. Su Marina, kurią Leo pažįsta nuo vaikų darželio, negrės jokie nemalonūs netikėtumai.
Visai atleistina, kad jaučiasi šiek tiek savimi patenkintas, galvojo Leo, kai limuzinu atvyko į prieplauką Prancūzijos Žydrajame krante, kur jo laukė jachta. Spinduliuodamas iš pasitenkinimo, jis sėdo į Graikų deivę, vieną iš didžiausių jachtų pasaulyje. Būdamas dvidešimt penkerių jis užsidirbo savo pirmąjį milijardą, o dar po penkerių metų galėjo mėgautis gyvenimu kaip niekada anksčiau, bet vis tik norėjo užsitikrinti laiko, kad pagaliau, ištisas savaites dirbęs po aštuoniolika valandų per parą, galėtų atsigauti, nors negailestingas verslo pasaulis buvo kaip tik ta aplinka, kurioje jis jautėsi geriausiai.
– Gera matyti jus laive, pone, – pasitiko jį anglas kapitonas. – Panelė Kuros laukia jūsų salone.
Marina atidžiai apžiūrinėjo paveikslą, kurį Leo neseniai buvo nusipirkęs. Jo sužadėtinė, aukšta liekna elegantiška brunetė, kuria jis visada žavėjosi, atsisuko ir pasveikino jį plačia šypsena.
– Nustebau gavęs tavo žinutę, – prisipažino Leo ir pasisveikino pakštelėjęs jai į skruostą. – Ką veiki šiuose kraštuose?
– Savaitgalį su draugais keliauju į vilą, – paaiškino Marina. – Pamaniau, kad mudviem laikas pasišnekėti. Mano tėvas turbūt užsiminė apie vedybas…
– Žinios sklinda greitai, – ironiškai pastebėjo Leo. – Matyt, tavo tėvas mažumėlę nekantrauja.
Marina suraukė nosį ir ėmė neramiai vaikštinėti po erdvų saloną.
– Na, jis turi tam priežastį. Turiu prisipažinti, kad pastaruoju metu buvau šiek tiek neapdairi, – atsakė ji ir nerūpestingai truktelėjo šilkais pridengtą petį.
– Kaip tai neapdairi? – paklausė Leo.
– Maniau, susitarėme, kad iki vestuvių neprivalėsime vienas kitam aiškintis, – papriekaištavo Marina.
– Jei ir susitarėme gyventi, kaip kuriam patinka, susituokę būsime priversti surimtėti, – sutiko Leo. – Bet kaip tavo sužadėtinis manau turįs teisę žinoti, ką reiškia tas tavo neapdairi.
Marina nutvilkė jį piktu žvilgsniu.
– Ak, Leo, nebūk įkyrus! Lyg tau rūpėtų. Lyg mane mylėtum ar panašiai!
Leo nieko neatsakė, nes jau seniai buvo patyręs, jog norint, kad Marina nurimtų ir greičiau imtų atvirauti, verčiau patylėti.
– Na, gerai! – nenoriai atšovė Marina ir ant prabangios sofos irzliai nusviedė šilkinį šaliką. – Turiu aistringą romaną… apie kurį jau šnekama, ir dėl to apgailestauju, bet, tiesą sakant, kaip galiu sukliudyti žmonėms apie mane liežuvauti?
Leo pakrutino plačius pečius, dengiamus puikiai pasiūto švarko.
– Ar labai aistringą? – švelniai paklausė jis.
Marina užvertė akis ir pratrūko juoktis.
– Juk nejauti nė kruopelytės pavydo, tiesa?
– Tikrai ne, bet vis vien noriu žinoti, kodėl tavo tėvas taip susirūpino, jog verčia mudu nedelsiant paskirti vestuvių datą?
Marina nusivaipė.
– Na, jei labai nori žinoti, mano meilužis vedęs…
Leo tik dar labiau įsitempė, o tamsios jo akys po tankiomis juodomis blakstienomis susiaurėjo. Jis apstulbo ir nusivylė Marina. Svetimavimas Leo buvo atgrasus, ir jis lemiamai suklydo pamanęs, kad ir Marinai nesvetima tokia moralinė nuostata. Vaikystėje jam teko patirti tėvo ilgalaikio meilės romano pasekmes, ir tik po daugelio metų atleido jam už tą nesantuokinį ryšį. Vienintelio dalyko jis neleido sau kūniškų santykių srityje – užmegzti meilės romano su ištekėjusia moterimi.
– Ak, liaukis, Leo! – atsakydama į jo iškalbingą tylą visa paraudusi iš pykčio gynėsi Marina. – Tokie jausmai visada greitai nuslopsta – žinai tai taip pat gerai kaip aš!
– Nenorėčiau pritarti. Juoba kad tokie painūs santykiai pakenks tavo reputacijai, kartu ir manajai, – pasipiktino Leo.
– Tą patį galėčiau pasakyti apie erotinių šokių šokėją, su kuria praeitą vasarą plaukiojai jachta po Viduržemio jūrą. Nepasakytum, kad tas bjaurus nutikimas būtų pridėjęs šlovės tavo rafinuotam įvaizdžiui, – dygiai pastebėjo Marina.
Kaip ir reikėjo tikėtis, jis net nesusiraukė, bet nuo jo žvilgsnio ji nejaukiai paraudo. Leo Zikosą buvo sunku sutrikdyti, o ir pastovūs seksualiniai santykiai jam buvo tas pats kaip valgymas ar mankšta, vertino jis visa tai vienodai. Leo protingas ir nematė reikalo aiškintis, kol juodu su Marina nesiejo vedybinis guolis. Dėl to, kad per ilgą sužadėtuvių laikotarpį jie nusprendė būti vienas nuo kito nepriklausomi ir abu turėti meilužių, buvo nutarę mylėtis tik po vestuvių.
Tobulų žmonų nebūna, – visai neseniai jam pasakė tėvas, tačiau Leo nesitikėjo, kad taip greitai bus pateiktas neginčijamas to teiginio įrodymas. Jis pakeitė savo nuomonę apie Mariną, nes ji nematė nieko bloga miegoti su kitos moters sutuoktiniu. Gal jo požiūris jau atgyvenęs ir neracionalus? Gal kalta vaikystės patirtis, kuri daro įtaką jo, dabar jau suaugusio vyro, nuomonei? Jis gerai žinojo, kad kai kurie jo draugai palaiko nesantuokinius ryšius, bet jam būtų nepriimtina, jei taip elgtųsi kas nors iš jo artimos aplinkos, o ypač šeimos narys.
– Atleisk, bet turiu galvoti ir apie savo tėvą. Jis dar neplanuoja ilsėtis ir perduoti vadovavimą įmonei į tavo rankas, bet būgštauja, kad tave atbaidysiu, – nusiminusi kalbėjo Marina. – Kaip, matyt, aš pasielgiau su tavo broliu…
Leo įsitempė, jam nepatiko, kad ji jam tai priminė,