Antras kartas nemeluoja. Anna DePalo
Читать онлайн книгу.
e>
1
– Koulai Serengeti, – sukuždėjo ji, – išlįsk ir pasirodyk, kad ir kur būtum.
Moteris žinojo, kad šneka tarsi banalios pasakos herojė, tačiau pastaruoju metu jai ne itin sekėsi, o kaip pakenkti gali paprasčiausi žodžiai?
Bet visada naudinga prisiminti: norėk atsargiai.
Būtent tą akimirką, lyg būtų jį prisišaukusi, statybų aikštelėje išdygo aukštas vyriškis.
Marisą išsyk sukaustė didžiulė baimė. Kiek kartų ji save įtikinėjo, kad pajėgs tai padaryti? Kiek kartų buvo ryžtingai nusiteikusi? Tris? Keturis?
Peršingo mokyklos ugdytinių gerovė priklauso tik nuo to, ar pavyks pasikviesti Koulą Serengetį. Sykiu tai gali atverti jai naujų karjeros galimybių.
Ji patraukė rankas nuo vairo ir drebėdama sustabdė automobilį. Tada paėmė nedidelius žiūronus.
Vyras, kurio bruožus slėpė geltonas šalmas, žingsniavo purvinu taku link grandinėmis aptvertos teritorijos – čia greitai turėtų iškilti nauja keturių aukštų ligoninė. Mūvėjo džinsus, vilkėjo languotus marškinėlius ir liemenę, avėjo aulinius batus – priminė paprastą statybų aikštelės darbuotoją. Bet Marisa pajuto, kad jis linkęs vadovauti… o po drabužiais slepia ypač patrauklų kūną.
Jos širdis ėmė pašėlusiai daužytis.
Marisa susmuko automobilio sėdynėje, leisdama žiūronams laisvai tabaluoti ant krūtinės. Dabar mažiausiai troško, kad prie jos prieitų policijos pareigūnas ir pasiteirautų, kodėl ji persekioja turtuolį statybų vykdytoją.
Šantažas? Nėštumas? Kėslai pavogti prabangų vyro „Range Rover“, pastatytą visai šalia automobilių stovėjimo aikštelės ir niekaip neapsaugotą?
Ar kas patikėtų, kad šnipinėjimo dingstis gerokai žemiškesnė? Ji yra žinoma kaip miela Peršingo mokyklos mokytoja. Būtų labai ironiška, jei staiga paaiškėtų, kad slapukauja ir šnipinėja milijonierių. O juk viskas, ką Marisa stengiasi padaryti, tai padėti Peršingo mokyklos moksleiviams, kurie ruošiasi stoti į universitetą.
Švystelėjusi šalin žiūronus, Marisa išlipo iš automobilio ir ėmė greitai bėgti gatve. Moters paltas plaikstėsi į šonus, kai ji pastebėjo, kad jos auka jau pasiekė šaligatvį. Buvo ketvirta valanda popiet, tačiau nesimatė nė vieno praeivio. Tiesa, netrukus Springfilde turėtų prasidėti vakarinės spūstys. Prieš tai Marisa užmatė keletą statybininkų, tačiau dabar visi buvo kažkur dingę.
Priartėjusi prie statybų aikštelės, ji užuodė drėgną ir šaltą kvapą. Aplinkui buvo nešvaru, oras prisodrintas purvo dalelių. Nors vakarinėje Masačusetso valstijos dalyje buvo kovo mėnuo ir miestą merkė ledinis šaltis, Marisa kuo puikiausiai atpažino dulkiną statybų aikštelės orą.
Staiga sugurgė pilvas. Prieš susitikimą su Koulu Serengečiu ji buvo pernelyg susijaudinusi, kad pietautų.
– Koulas Serengetis?
Nusiimdamas šalmą, vyras apsisuko.
Išvydusi tamsius, sutaršytus plaukus, riešutų atspalvio akis ir gundančias lūpas, Marisa sulėtino žingsnius. Ant kairio skruosto Koulas turėjo naują randą, kuris savotiškai derėjo prie žymės ant skruosto, kurią vyras turėjo jau besimokydamas vidurinėje mokykloje.
Marisai suspaudė širdį. Naujas randas buvo toks gilus ir ryškus, kad, be jokių abejonių, Koului turėjo labai skaudėti.
Visgi tai patraukliausias vyras, kokį Marisa yra kada sutikusi.
Vertindama Koulo pokyčius, labai stengėsi išlikti rami, nors sekėsi sunkiai.
Koulas buvo raumeningesnis nei aštuoniolikos. Be to, jo veide buvo matyti daugiau agresyvaus žaidimo žymių. Anksčiau Koulas buvo pagrindinė Nacionalinės ledo ritulio lygos žvaigždė ir, aišku, sekso simbolis. Didžiausias pokytis, kad iš profesionalaus sportininko jis virto milijardus uždirbančiu statybos darbų vykdytoju. Randas ant veido buvo gana ryškus, tačiau traumos, kuri privertė anksčiau laiko baigti sportininko karjerą, padarinių nebuvo matyti. Regis, Koului tikrai pasisekė.
Peršingo mokykla buvo įsikūrusi Velsdeile, Masačusetso priemiestyje, kurį Serengečių šeima laikė savo namais, tačiau Marisa nesiartino prie Koulo nuo vidurinės mokyklos laikų.
Marisai nepraslydo pro akis, kaip vyras nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Netrukus Koulo veidą papuošė žavinga šypsena.
Jai šiek tiek palengvėjo. Šio susitikimo bijojo nuo pat mokyklos baigimo, o Koulas, matyt, jau seniai užmiršo praeitį.
– Mieloji, net jei ir nebūčiau Koulas Serengetis, vis tiek būčiau atsisukęs į tave, – vyras vis dar šypsojosi, tačiau vėl pradėjo nužiūrinėti Marisą. Šiek tiek užlaikė žvilgsnį ties suknelės ilgomis rankovėmis iškirpte ir nuogomis blauzdomis, kurias dar labiau pabrėžė mėgstamiausi Marisos aukštakulniai bateliai.
Ak, po galais.
Koulas pakėlė akis ir šyptelėjo.
− Esi tikras spindulėlis šioje purvinoje statybų aikštelėje.
Vyras jos nepažino. Marisai šiek tiek apsvaigo galva. Per pastaruosius penkiolika metų ji nė vienai dienai nebuvo išmetusi Koulo iš galvos, maža to, liko jam besąlygiškai ištikima. O štai vyras toliau gyveno nerūpestingai.
Marisa ir pati žinojo, kad gerokai pasikeitė. Dabar nešiojo palaidus plaukus, tačiau jie buvo šiek tiek trumpesni nei mokyklos laikais. Be to, pastaraisiais metais puošėsi lengvutėmis garbanomis. Figūra buvo suapvalėjusi, o veido bruožų nebeslėpė dideli akiniai. Bet dabar ji jautėsi taip, lyg žemė slystų iš po kojų.
Ji privalo įveikti šį iššūkį, kad ir kaip būtų sunku.
Marisa giliai įkvėpė oro.
– Aš esu Marisa Danieli. Kaip laikaisi, Koulai?
Tarp vyro ir moters stojo tyla.
Netrukus Koulas surimtėjo, nuo veido dingo šypsena.
Marisa nedrąsiai šyptelėjo.
– Tikiuosi, kad vis dar džiaugiesi mane matydamas.
– Galvok iš naujo.
Vaje. Tokio atsakymo Marisa tikrai nesitikėjo. Ji iš visų jėgų stengėsi bendrauti neutraliai ir dalykiškai, nepuldama į isteriją.
– Juk jau prabėgo daug laiko.
– Nepakankamai daug, – tuojau atkirto Koulas. – Spėju, kad čia atsidūrei neatsitiktinai, – vyras kilstelėjo antakius, – nebent tau išsivystė keistas įprotis slampinėti po statybų aikšteles.
Jai niekada nesisekė įsiteikti kitiems ir, regis, pokalbis su Koulu ne išimtis. Kvėpuok. Giliai kvėpuok.
– Peršingo mokyklai reikia tavo pagalbos. Mes ieškome žymiausio jos absolvento.
– Mes?
Marisa linktelėjo.
– Mokau ten dešimtokus anglų kalbos.
Koulas suspaudė lūpas.
– Jie vis dar stengiasi išlikti geriausi.
– O kas lieka. Esu atsakinga už lėšų rinkimą.
Koulas prisimerkė.
– Sveikinu ir linkiu sėkmės.
Vyras nusisuko, tačiau Marisa neketino jo taip lengvai paleisti.
– Jei manęs paklausytum…
– Tauškalų? – Koulas pro akies kamputį pažvelgė į Marisą. – Žinai, nebesu toks patiklus, koks buvau prieš penkiolika metų. Nuolankiu žvilgsniu manęs neįtikinsi.
Kol kas Marisa pastabą apie nuolankų žvilgsnį nuleido negirdomis.
– Peršingo mokyklai reikia naujos sporto salės. Esu tikra, kad kaip profesionalus ledo ritulio žaidėjas supranti…
− Buvęs ledo ritulio žaidėjas. Patikrink oficialų sąrašą. Įsitikinsi, kad mano pavardės ten nebėra.
– Tavo pavardė vis dar sąrašo viršuje, – Marisa žingsniavo nudaužytu šaligatviu, stengdamasi nė per žingsnį