Labas, Medison,

      sveika atvykusi į Londoną ir nuostabiausią Londono rajoną. Surinkau tau Sveika atvykusi aplanką, kuriame rasi viską, ką reikia žinoti, abėcėlės tvarka – nuo to, kur yra vandens šildytuvas, gero santechniko numerio iki geriausios vietinės kavinės. Prie T, kur Transportas, rasi autobusų gidą ir Oyster kortelę (Stokyje nėra metro). Raidė D (Darbas) ypač plati, surašiau viską, kad greičiau apšiltum kojas.

      Tikiuosi, kad čia jausiesi kaip namie. Stouk Niuingtonas pastaruoju metu labai geidžiamas, bet kai čia atsikraustė mano tėvai, tai buvo nušiurusi, bet bendruomeniška Ist Endo dalis. Net kai aplink pilna jogos studijų ir šaunių barų, ilgiuosi vietos, kurioje užaugau. Dabar, kai greičiau sutiksi valytoją ar auklę, o ne kaimyną, ir visi apsėsti plėtros ir dušo galvučių, iš kurių lyja kaip atogrąžų miške, to bendruomeniškumo daug mažiau, bet man tai vis tiek namai ir neįsivaizduoju savęs gyvenančios niekur kitur. Na, gal išskyrus Niujorką…

      Su nekantrumu laukiu persikraustymo į Niujorką visam pusmečiui. Visada norėjau pakeliauti, bet vis nebuvo galimybių. Fetė, mano jaunėlė sesuo, po mokslų padarė metų pertrauką ir dabar žvalgosi po pasaulį, bet gyventi naujame mieste ir daryti karjerą? Nuostabi galimybė.

      Aš DL Media irgi dirbu apie trejus metus. Anksčiau dirbau vietinėje teisininkų kontoroje, galėjau prisitaikyti prie Fetės pamokų laiko, bet kai tik ji paaugo ir atsirado galimybė važinėti į darbą, įsidarbinau DL. Iš pradžių buvau vyriausioji asmeninė asistentė, paskui pasitaikė proga dirbti su Kitu Bachananu leidybos asistente.

      Panašu, kad Brenda kaip tik tokia viršininkė, kokios man reikia, – tikra mokytoja. Kitas, tavo būsimasis viršininkas… Na, jis genialus. Dėl šito sutinka visi. Tik man atrodo, kad niekada manęs nepastebi. Kartais jaučiausi kaip labai naudingas biuro baldas.

      Tiesą sakant, jau seniai niekas nežiūrėjo į mane kaip į dėmesio vertą darbuotoją. Kalbant atvirai, kartais man truputį vieniša, ypač kai Fetė aiškiai parodė, kad suaugo ir jai nebereikia mano rūpesčio.

      Galbūt ji teisi. Galbūt laikas pagaliau pasirūpinti savimi.

      Taigi, laikas Niujorkui!

      Pasimėgauk Londonu.

      Su meile

      Viltė

      1

      Medison Karter atidarė matinio stiklo duris ir atsirėmusi į staktą ištiesė tobulai išpuoselėtą rankelę, tarp pirštų spausdama popieriaus lapą.

      – Žinutės, – pranešė ji.

      Kitas Bachananas kėde atsistūmė nuo stalo ir sumirkčiojo. Paprastam stebėtojui jis galėjo pasirodyti mieguistas ir abejingas, bet po keturių savaičių darbo Medison nebebuvo paprasta stebėtoja.

      – Galėtum jas man atsiųsti elektroniniu paštu, – pasiūlė jis ir žydros akys erzinamai sužibo. Šis pokalbis darėsi nuspėjamas kaip saulės patekėjimas rytą. Na ir kas, kad ji naudojosi popieriumi ir tušinuku ir verčiau sudarinėja sąrašus ant storo balto popieriaus, o ne elektroniniu formatu? Ji tai darė siekdama produktyvumo, o ne norėdama maištauti.

      – Kad galėtum jų neskaityti? Nemanau.

      Kitas atsiduso. Tylus na, ji ir vėl atodūsis kasdien pasigirsdavo beveik tuo pačiu laiku.

      – O gal man patinka neskaityti žinučių, Medison? – paklausė jis. Kito akys juokėsi, bet ji nė nešyptelėjo. Ji nebus jo bendrininkė.

      – Tada įsigyk atsiliepimo telefonu paslaugą arba atsakiklį, arba tiesiog retkarčiais pakalbėk telefonu, kad man… – ji pamojavo sąrašu. – Kad man nereikėtų dvidešimt kartų per dieną tavo merginoms kartoti, jog esi susitikime.

      Kitas kilstelėjo antakius.

      – Dvidešimt