Yvonne Lindsay

      Deimantinė imperija

      Jan Colley

      Vienintelė moteris

      SIDNĖJAUS NAUJIENOS

      Dešimtmečius trunkanti nesantaika tarp turtingiausių brangakmenių prekiautojų Blektsounų ir Hamondų niekaip nesibaigia. Nepavyksta jos išvengti ir kylančiai juvelyrinių dirbinių dizainerei Danielei Hamond, kuri tarėsi pabėgusi nuo šeimos nesutarimų ir žiniasklaidos dėmesio atokiame Port Daglase.

      Ugningąją Danę nusamdė žymus brangakmenių agentas Kvinas Everardas, kad sukurtų jam papuošalą. Tai tas pats žmogus, kuris prieš kelerius metus kone sužlugdė beprasidedančią Danielės karjerą keliomis sarkastiškomis pastabomis. Kas privers ryškiąją panelę Hamond sutikti su pasiūlymu? Dar įdomiau – kas yra paslaptingasis Kvino klientas?

      Blekstounai ir Hamondai, kurie, anot gandų, nėra jau tokie svetimi – vėl tapo karščiausia naujiena. Netyla kalbos, kad atsirado seniai dingęs neseniai žuvusio Hovardo Blekstouno pirmagimis.

      Prieš pat žūtį Hovardas, pramintas „žmogumi, kurio gera nekęsti“, paliko milijardo vertės deimantų kompaniją prieš trisdešimt metų pagrobtam pirmagimiui Džeimsui. Atmosfera Blekstounų biure Pito gatvėje vis labiau kaista – gal čia ir nedažnai išvysi pačius deimantus, bet siautulingų dramų netrūksta!

      PIRMAS SKYRIUS

      – Danielė Hamond? Turiu jums pasiūlymą.

      Danė mirktelėjo, krestelėjo galvą ir sugrįžo į realybę. Šiaurės Kvynslando saulutę, ką tik meiliai glamonėjusią jai veidą, užstojo vyro siluetas.

      – Ar galiu prisėsti? – švelniai skambantis akcentas buvo aiškiai ne australietiškas. Ji dar sykelį sumirksėjo. Prireikė kelių akimirkų, kad suvoktų, jog vyras, apie kurį svajojo atmerktomis akimis, ką tik perėjo gatvę ir dabar stūkso virš jos. Praėjo dar kelios sekundės, kol ji susigaudė jau anksčiau jį mačiusi. Danielė suėmė save į nagą.

      Tai buvo jis. Kuo jis ten vardu? Kvinas Everardas! Jo vardas it petarda sprogo jos galvoje – vyras ištiesė vizitinę kortelę ir atitraukė lengvą baltą kėdę priešais.

      Danielė stumtelėjo saulės akinius ant paties nosies galiuko ir perskaitė paduotą kortelę, nors to visai nereikėjo.

      – Kvinas Everardas. Agentas. – Paprastas, klasikinis stilius. Jie nebuvo susitikę asmeniškai, tačiau ji daugybę kartų matė šio vyro atvaizdą įvairiose žurnaluose apie brangenybes ir papuošalus. Jis pasuko galvą kavinės durų link ir, lyg mostelėjus burtų lazdele, prie jų stalelio išdygo padavėja. Jis užsisakė kavos, o Danės smalsumas kunkuliavo it besiveržiantis vulkanas.

      Ko žymiausias Australijos brangakmenių ekspertas galėtų norėti iš jos? Jis labai aiškiai ir viešai davė suprasti, jog ji neverta nė valyti jo batų.

      – Ar radote ką nors, kas patiko? – pasiteiravo ji ir siurbtelėjo per šiaudelį kokteilio. Šokolado rudumo akys po tankiais antakiais įdėmiai ją tyrinėjo. – Parduotuvėje, – patikslino ji ir išlaisvino vieną pėdą iš batelio.

      – Ieškojau jūsų. Padėjėjas parodė, kur galėčiau rasti.

      – Jūs žiūrinėjote pro langą. Mačiau jus.

      Jis tingiai pasirėmė ant alkūnių vis dar nenuleisdamas be galo skvarbaus žvilgsnio – it smauglys stebintis auką. Danielė tuščiu žvilgsniu spoksojo jam už nugaros. Vis dėlto spėjo pastebėti jo kostiumą, greičiausiai Armani – tai buvo tikra retenybė atogrąžų kraštuose – ir lengvą, kiek spyruokliuojančią eiseną. Jis judėjo it kovotojas. O kas galėtų paneigti, kad jis toks ir yra? Nosis akivaizdžiai buvo lūžusi – ant kuprelės išdavikiškai pūpsojo iškilimas. Dar bolavo lygus randas, kilstelėjęs jo lūpų kamputį.

      Regis, jis baigė apžiūrą ir atsirėmė į atkaltę.

      – Pastaruoju metu vis girdžiu minint jūsų vardą.

      Už tai ji turėtų būti dėkinga Hovardui Blekstounui – savo geradariui, kuris paskyrė ją kasmetinio pristatymo dizainere praeitą vasarį.

      – Gal girdėjote apie Blekstounų juvelyriką? – Blekstounų juvelyrika buvo Hovardo kasybos ir gamybos įmonės Blekstouno deimantų filialas ir vertėsi mažmenine prekyba. Danės lūpas iškreipė pašaipi šypsenėlė. – Tiesa, pamiršau, kad nebuvote pakviestas.

      Šmėkštelėjęs nuostabos šešėlis paliko raukšleles lūpų kampučiuose, o skruostuose išryškėjo duobutės.

      – Niekada nesakiau, kad manęs nedomina jūsų darbas, panele Hamond. Kaip tik dėl to čia ir esu. Kaip minėjau, turiu jums pasiūlymą.

      Ji mėgavosi staiga užliejusiu pergalės jausmu. Šis vyras niekada nė nemėgino apsimesti, kad jam patinka jos darbai. O štai dabar stengiasi. Vardan visų šventųjų, kokį pasiūlymą jis paruošęs jai? Danei buvo šmėstelėjusios kelios mintys… kol ji dar nebuvo atpažinusi jo. Belieka viltis, kad jos susidomėjimas nebuvo pastebėtas. Ji atsikrenkštė.

      – Pasiūlymą man? Balandžio pirmoji buvo prieš kelias dienas.

      – Noriu, kad sukurtumėte aptaisą dideliam ir labai ypatingam deimantui.

      Tai labai glostė širdį: garsusis Kvinas Everardas nori, kad ji – Danielė Hamond – sukurtų jam deimantų vėrinį. Tik buvo viena menka problemėlė – jie nekentė vienas kito. Danielė pakėlė galvą.

      – Ne.

      Iš jo akių teliko menki plyšiukai.

      – Deimantai – ne mano sritis.

      Atminty iškilo jo žodžiai, ištarti prieš ketverius metus per prestižinius Jaunųjų dizainerių apdovanojimus, kai visi tikėjosi, jog laimės ji. Šis vyras pasakė maždaug taip: Papuošalų dizaineris turi laikytis to, ką geriausiai išmano, ir ką darydamas jaučiasi geriausiai. Panelė Hamond gal ir pasimokė dirbdama su deimantais, tačiau ji nejaučia ir nesupranta šio akmens esmės.

      Tai nebuvo vienintelis viešas Danielės pažeminimas. Prieš daugelį