Maureen Child

      Už kabineto durų

      Emilie Rose

      MYLĖTI – DRAUDŽIAMA

      PIRMAS SKYRIUS

      Nejaugi tas vaikinas prie baro stengiasi ją suvilioti?

      Negali būti.

      Tokie kaip jis nerodo pernelyg daug dėmesio į ją panašioms moterims. Juodi dalykinio stiliaus bateliai, pusilgių plaukų galai užriesti į apačią, plokščia krūtinė – retai kuriam vyrui toks reginys gali sukelti testosteronų audrą. Tiesa, šis skiriasi iš kitų. Tikrai. Tačiau mergina neturėjo laiko linksmybėms ir žaidimams.

      Obrė Holt žvilgtelėjo į laikroduką. Atvyko valanda anksčiau, kad priprastų prie naujos aplinkos. Iki sutartų pietų dar buvo likusi keturiasdešimt viena minutė, tad laiko buvo į valias ir ji galėjo peržvelgti klausimus. Obrės tėvas pageidavo, kad ji užduotų juos Lijamui Eliotui, Eliotų leidybos korporacijos finansinių reikalų vadovui, pagrindiniam Holtų įmonės, kuri priklauso jos tėvui ir darbdaviui, varžovui. Eliotų leidybos korporacijoje kažkas vyksta, bet niekas nežino kas.

      Aišku, Obrei būtų labiau patikę susitikti įprastoje aplinkoje, bet ji norėjo, kad Lijamas Eliotas jaustųsi saugiai ir patogiai. Gal čia jis praras budrumą ir prasitars, kas vyksta korporacijoje. Obrė nemėgo pešti informacijos iš savo konkurento prisidengusi tokiu abejotinu pretekstu kaip reklaminis konfliktas, bet norėjo įrodyti tėvui esanti šio to verta, todėl privalėjo žaisti pagal jo taisykles. Kad ir kaip jai tai nepatiko, teko nusileisti ir pasistengti – taip buvo įpratusi.

      Lyg užhipnotizuota Obrė vėl pažvelgė į vyrą prie baro. Šis stovėjo atsukęs nugarą, tad naudodamasi proga ji ėmė atvirai jį nužiūrinėti. Pradėjo išblizgintais batais, paskui kilo aukštyn neseniai išlygintomis pilkomis kelnėmis, pasiekė sėdmenis ir vėl aukštyn tamsiai mėlynais marškiniais, kurie neabejotinai buvo pasiūti pagal užsakymą, nes idealiai tiko. Vyras buvo trumpais tankiais šviesios spalvos plaukais. Obrė suprato, kad čia jau stilisto, o ne paprasto kirpėjo padirbėta.

      Staiga jų žvilgsniai susidūrė veidrodyje už baro. Sučiupta nusikaltimo vietoje mergina išraudo, o jis puse lūpų šyptelėjo ir atsisuko. Vaje. Šiam gražuoliui tikrai nereikia ieškoti moterų bare. Jos turbūt ir taip miniomis traukia paskui jį.

      Įspūdingasis blondinas pūpsančiais raumenimis pakėlė taurę tarsi sakydamas Į sveikatą.

      O, Dieve! Obrei užgniaužė kvapą. Per dvidešimt devynerius savo gyvenimo metus mergina ne kartą buvo pakliuvusi į tokią padėtį, kai ją kas nors bandė suvilioti. Retkarčiais leisdavo kokiam džentelmenui nupirkti jai taurę gėrimo. Bet dar niekada netroško apsinuoginti prieš vyrą, kurį matė tik sekundę ir kurio visai nepažinojo. Šis mėlynų akių žvilgsnis ją įkaitino ir sužadino norą nusimesti visus drabužius. Čia. Tenai. Bet kur. Kuo greičiau, tuo geriau. Vyras uždegė joje norą įgyvendinti laukines fantazijas, apie kurias išdrįsdavo pasvajoti tik prisidengusi savo vienišo buto tamsa.

      Gaila, bet Obrė nebuvo iš tų moterų, kurios įgyvendina savo fantazijas. Ir ypač su bare sutiktu nepažįstamuoju.

      Vyras pajudėjo jos link. Lyg slalomo trasa besileidžiantis slidininkas jis ėjo lengvai laviruodamas tarp stalų, padavėjų ir klientų. Elegantiškas, ryžtingas, atletiškas. Merginos širdis daužėsi taip smarkiai, kad beveik užgožė airiško baro lankytojų klegesį. Obrė nurijo seiles.

      – Ar galiu prie jūsų prisėsti?

      Negali būti! Jo balsas buvo žemas, o pečiai išties platūs.

      – Aš… hm, aš su kai kuo susitinku… netrukus.

      Velnias.

      – Su vaikinu?

      – Ne.

      – Tai gal galėčiau pabūti su jumis, kol ateis jūsų draugas? Čia pilna žmonių.

      Tikrai? Obrė greitai nužvelgė ilgoje siauroje patalpoje esančius staliukus. Visur užimta. O prie baro buvo vietos tik stovėti. Matyt, žmonių prisirinko, kol ji susikaupusi analizavo klausimus.

      Ei, Obre Holt, ar kada nors dar sutiksi tokį vyrą?!

      Ji paskubomis susirinko savo popierius ir sugrūdo į portfelį.

      – Prašom. Man dar liko, – ji žvilgtelėjo į laikroduką, – maždaug trisdešimt devynios minutės.

      Žybtelėjo balti lygūs vyro dantys.

      – Maždaug?

      Obrė nuslopino nepasitenkinimą. Dar kvailiau negalėjai pasakyti, Obre?

      – Taip.

      Vyras per ranką permestą kostiumo švarką pakabino ant aukštos kabyklos ir klestelėjo priešais. Jo keliai susilietė su josios. Šis trumpas prisilietimas nutvilkė ją lyg žaibas ir įsielektrinusi nervų sistema sugaudė it perkrauti elektros laidai.

      Jos manymu, vyras buvo maždaug šešių pėdų ūgio. Turėdamas tokį kūną ir veidą tikrai galėtų pozuoti lengvojo kultūrizmo žurnalams. Tualetinis vanduo virpino uoslę. Kedras? Sandalmedis? Obrei nepavyko nustatyti prekės ženklo, vadinasi, gamintojai nesireklamavo Holtų žurnale.

      – Jūs retai čia būnate.

      Tai nebuvo klausimas. Ji mielai paskęstų tose Karibų jūros mėlynumo akyse.

      – Užsukau pirmą kartą. Jūs į šį barą dažnai ateinate?

      Jis