Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Читать онлайн книгу.

Keturiasdešimt Musa Dago dienų - Franz Werfel


Скачать книгу
Haikazuną, Johunoluko bažnyčios galvą bei Svedijos Armėnų apaštališkosios bažnyčios vadovą, Bitiaso protestantų pastorių Harutiuną Nochudianą, mokytojus ir dar keletą įžymybių. Iš moterų, žinoma, negalima per daug reikalauti. Po pirmojo vakaro, kai Bagratianų viloje lankėsi ši išrinktųjų draugija, Gabrielis pasakė Žiuljetei, kad kokiame nors Provanso miestelyje vargu ar rasi šviesesnių žmonių nei šiame Sirijos pajūryje. Žiuljetė sutiko su jo žodžiais, nepradėjo kaip paprastai šaipytis iš visko, kas armėniška ar rytietiška, nors šiaip jau ne kartą erzindavo vyrą savo pastabomis. Tokie vakarai pasidarė jų namuose įprastu dalyku. Ir šį kovo sekmadienį numatytas toks priėmimas. Gabrielis laimingas, kad Žiuljetė į viską žiūri taip palankiai. Bet kas iš to, jei sūnus ir žmona liks čia vieni. Jie vis tiek bus atskirti nuo viso pasaulio.

      Ąžuolų tarpeklis seniai liko Gabrieliui už nugaros, bet jis taip ir nenusprendė, ką daryti su šeima. Takas eina į šiaurę ir dingsta tarp meškauogių krūmelių bei rododendrų ant kalno viršūnės. Ši Musa Dago dalis vietos gyventojų vadinama Damladžku. Gabrielis dar prisimena visus vietovardžius. Damladžkas nėra labai aukštas. Du pietiniai gūbriai nesiekia daugiau nei aštuonis šimtus metrų. Tai dvi paskutinės šios kalnų atšakõs viršūnės, kurios staiga netvarkingais skaldos plotais griūte griūva į Oronto lygumą. Čia, šiaurėje, kur mūsų iškylautojas ieško takelio, Damladžkas kiek žemesnis. Jis virsta perėja, panašia į balną. Tai siauriausia pajūrio kalnyno vieta, tarytum Musa Dago juosmuo. Plokštikalnė susiaurėja iki kelių šimtų metrų, tuo tarpu stačiojo šlaito uolynas kyla į viršų. Gabrieliui atrodo, kad čia jis pažįsta kiekvieną akmenį, kiekvieną krūmą. Iš visų vaikystės vaizdų ši vieta giliausiai įsispaudė į atmintį. Tie patys pinijų skėčiai, susibūrę į nedideles giraites, tie patys žeme šliaužiantys spygliuočiai, pasišiaušę ant akmenuotos žemės. Laukinės vynuogės ir kitokie vijokliniai augalai raitosi apie baltas uolų kolonas, kurios kaip milžiniški gamtos išminčių pasitarimo dalyviai nutraukia savo kalbą, vos pasigirdus nekviesto svečio žingsniams. Tyloje staiga sučiauška kelionėn pasirengęs kregždžių pulkas. Paukšteliai žvitriai šaudo žalsvame ore tarytum žuvys ežere, tarytum vikrūs upėtakiai. Sparnelių judesiai greiti kaip blakstienų virpėjimas.

      Gabrielis atsigula ant žolės, suneria rankas po galva. Jis jau du kartus kopė į Musa Dagą ieškodamas pinijų ir baltųjų uolų kolonų. Bet abu kartus pasuko ne ta kryptimi. Jau buvo pradėjęs galvoti, kad tos vietos apskritai nėra. Dabar pavargęs užmerkia akis. Kai žmogus grįžta į senų prisiminimų ir apmąstymų vietas, jį apninka dvasios, kurias sūnus paklydėlis kadaise pats sukūrė, o paskui paliko. Bagratianą irgi apninka jo vaikystės dvasios, dvidešimt trejus metus ištikimai laukusios jo šioje žavioje dykynėje. Tai labai karingos dvasios. Žiaurios kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. (Juk kitaip ir būti negali!) Kruvinasis sultonas Abdiulchamidas išleido įsakymą persekioti krikščionis. Pranašo šunys – turkai, kurdai, čerkesai – susiburia po žalia vėliava, degina, plėšia, žudo armėnų žmones. Bet priešai neįtaria, kad gyvena toks Gabrielis Bagratianas. Jis suvienija savo tautą, išveda ją į kalnus. Jis neapsakomai drąsus, nugali daug stipresnį priešą, parbloškia jį ant žemės.

      Gabrielis negena šalin vaikiškų svajonių. Jis, paryžietis, Žiuljetės vyras, mokslininkas, karininkas, pažįstąs dabartinio karo tikrovę ir pasirengęs vykdyti savo – Turkijos kariškio – pareigą, jis kartu ir berniukas, pilnas šimtmečiais susikaupusios kruvinos neapykantos, pasirengęs pulti pikčiausią savosios tautos priešą. Kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. Jos trunka tik akimirką. Gabrielis stebisi, ironiškai šypso, galų gale užsnūsta.

      Pašoka gerokai išsigandęs. Miegantį jį kažkas akylai stebėjo. Ko gero, gana ilgai. Jo sūnaus Stefano akys, pilnos tylios šviesos. Gabrielį apima nemalonus, nors ir ne visai suprantamas jausmas. Sūnui nederėtų stebėti miegantį tėvą. Tai kažkokio paslaptingo moralinio dėsnio pažeidimas. Gana griežtu balsu jis klausia:

      – Ką čia veiki? Kur ponas Avakianas?

      Atrodo, ir Stefanui darosi nejauku, kad užtiko tėvą miegantį. Jis nežino, kur dėti rankas. Jo sodrios lūpos pusiau praviros. Jis su mokykline uniforma, puskojinėmis ir plačiai atversta apykakle. Kalbėdamas pešioja savo švarkelio skvernus.

      – Mama leido man pasivaikščioti vienam. Ponui Avakianui šiandien laisva diena. Juk sekmadieniais mes nesimokome.

      – Čia tau ne Prancūzija, Stefanai, čia Sirija, – pabrėždamas kalba tėvas. – Daugiau nelaipiok po kalnus be priežiūros.

      Stefanas įsitempęs žiūri į tėvą, lyg laukdamas po pabarimo svarbesnių nurodymų. Tačiau Gabrielis daugiau nieko nesako. Jį apima keistas sąmyšis, atrodo, tarytum jis pirmą kartą susitiko su sūnumi akis į akį. Kai šeima apsigyveno Johunoluke, jis mažai rūpinasi sūnaus reikalais, mato jį dažniausiai tik prie stalo. Paryžiuje ar per atostogas Šveicarijoje juodu su Stefanu dažnai eidavo pasivaikščioti vieni. Bet ar Paryžiuje, Montre, Šamoni gali pasijusti vienas? Skaidrus Musa Dago oras tarytum išlaisvina, sukuria artumo jausmą, juodviem iki šiol nepažįstamą. Gabrielis eina pirmas tarytum vadovas, pažįstąs įsidėmėtinas vietas. Stefanas žengia iš paskos tylėdamas, lyg kažko laukdamas.

      Tėvas ir sūnus Rytuose! Vargu, ar tai galima palyginti su paviršutiniškais tėvų ir vaikų santykiais Europoje. Kas mato savo tėvą, mato Dievą. Nes tėvas yra paskutinis nenutrūkstamos protėvių grandinės narys, jungiantis žmogų su Adomu ir pasaulio sukūrimu. Bet Dievą mato ir tas, kas mato savo sūnų. Nes sūnus yra dar vienas narys, jungiąs žmogų su Paskutiniuoju teismu, su visų dalykų pabaiga, su išganymu. Argi šiame šventame ryšyje neturi viešpatauti drovumas ir trumpa kalba?

      Tėvas, kaip ir dera, ryžtasi rimtam pokalbiui.

      – Kokių dalykų dabar mokaisi su Avakianu?

      – Neseniai pradėjome skaityti graikiškus tekstus, tėte. Be to, mokomės fizikos, istorijos, geografijos.

      Bagratianas pakelia galvą. Jo sūnus prabilo armėnų kalba. Ar jis irgi paklausė armėniškai? Paprastai juodu kalbasi prancūziškai. Sūnaus ištarti armėniški žodžiai keistai sujaudina tėvą. Jis tik dabar suvokia, kad Stefaną laikė veikiau prancūzų, o ne armėnų berniuku.

      – Geografijos, – pakartoja Gabrielis. – O apie kokias pasaulio šalis dabar mokotės?

      – Apie Mažąją Aziją ir Siriją, – stropiai atsakinėja Stefanas. Gabrielis pritardamas linksi galva, lyg ir nesitikėdamas geresnio atsakymo. Paskui, kiek nutoldamas nuo temos, bando pasukti pokalbį praktiška linkme:

      – Ar galėtum nubraižyti Musa Dago žemėlapį?

      Stefanui labai patinka, kad tėvas tiek daug iš jo tikisi.

      – Žinoma, tėte! Tavo kambaryje kabo dėdės Avetiso žemėlapis. Antiochija ir visas pajūris. Reikia tik padidinti mastelį ir pažymėti tai, kas žemėlapyje nenurodyta.

      Iš tikrųjų taip. Gabrielis šią akimirką džiaugiasi sūnaus sumanumu. Netrukus mintys nuklysta, jis pagalvoja apie šaukimą į armiją, kuris galbūt jau keliauja paštu, o gal mėtosi ant kokios nors turkų kanceliarijos stalo Alepe ar Stambule. Juodu tylėdami žingsniuoja toliau. Stefanas susikaupęs laukia, kada tėvas vėl jį pakalbins. Tai tėtės gimtinė. Jis trokšta išgirsti apie visus paslaptingus dalykus, apie kuriuos tėvas jam taip retai užsimena. Bet tėvas, regis, ne šiaip sau išėjo pasivaikščioti, jis turi kažkokį tikslą. Ir štai prieš juos atsiveria savotiška terasa, kurią jis ir norėjo prieiti. Smarkiai išsikišusi iš kalno, ši terasa tarytum kabo virš tuštumos. Ją iš apačios tarytum dubenį laiko galinga uolų ranka išskėstais pirštais. Tai akmenuota plokštuma, plati, čia galėtum pastatyti porą namų. Nuo jūros ateinančios audros čia gali laisvai siausti, todėl išliko tik keletas krūmų ir agava kietais kaip oda lapais. Kabanti plokštuma išsikišusi taip toli, kad jei savižudis šoktų žemyn, kristų į jūrą keturis šimtus metrų neatsitrenkdamas į uolas. Stefanas bėga prie terasos krašto, taip turbūt


Скачать книгу