Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
priešais namo duris kaip į tragiškus juokdarius, kurie bando jiems pavaizduoti kažką, kas neturi su jais nieko bendra. Šie vynuogių ir vaisių augintojai, medžio drožėjai, šukų dirbėjai, bitininkai, šilkverpių augintojai, šilko audėjai, taip ilgai laukę artėjančios nelaimės, dabar, kai ji atėjo, protu negali to suvokti. Išblyškę veidai rodo vis didesnę įtampą. Gyvybės jėga stengiasi pralaužti pastarųjų dienų sąstingį, supusį juos lyg kokonas.
Aramas Tovmasianas sušuko:
– Palaiminti mirusieji, nes jiems viskas jau praeitis!
Čia minia pirmą kartą neapsakomai skaudžiai sudejavo. Tai buvo ilga, skambi dejonė, stiprėjantis atodūsis, lyg dūsautų ne žmogus, o kenčianti žemė. Bet Aramo balsas perrėkė visas dejones:
– Norime, kad mirtis kuo greičiau taptų praeitimi! Todėl mes ginsime savo gimtuosius namus, kad visi, vyrai, moterys, vaikai, kuo greičiau sulauktume mirties!
– Kodėl mirties?
Šie žodžiai pasigirdo iš Gabrielio Bagratiano lūpų. Jis išgirdo savo balsą ir šviesa giliai jo širdyje paklausė: „Ar tai aš?“ Širdis plakė ramiai. Netikrumo jausmas dingo. Visam laikui. Jis pajuto didelį pasitikėjimą savimi. Raumenys atsipalaidavo. Visa savo esybe žinojo: dėl šios minutės buvo verta gyventi. Kai kalbėdavosi su kaimų žmonėmis, jo armėniški žodžiai atrodydavo dirbtini, per jėgą išspausti. Dabar kalbėjo ne jis, – ir tai teikė neapsakomą ramybę, – dabar kalbėjo galia, kuri atvedė jį čionai ilgais šimtmečių aplinkkeliais ir trumpu gyvenimo keliu. Jis nustebęs klausėsi tos galios, kuri taip natūraliai rinko žodžius:
– Aš negyvenau tarp jūsų, mano broliai ir seserys… Tai tiesa… Savo tėvynei buvau tapęs svetimas, nieko apie jus nežinojau… Bet štai, tikriausiai dėl šios valandos, Dievas atvedė mane iš didžiųjų Vakarų miestų į senuosius protėvių namus… Dabar jau nebesu pusiau svetimas, nebesu svečias tarp jūsų, nes mano likimas toks pat kaip ir jūsų… Su jumis gyvensiu arba mirsiu… Valdžia man bus dar negailestingesnė negu bet kuriam kitam, aš tai suprantu. Tokių kaip aš ji labiausiai nekenčia ir kerštingai persekioja… Kaip ir jūs visi turiu ginti artimųjų gyvybę. Todėl keletą savaičių rūpestingai tyrinėjau visas mums prieinamas galimybes išsigelbėti. Štai, klausykite! Iš pradžių mano širdis išsigando, bet dabar atgavau drąsą… Esu pilnas vilties… Jei Dievas padės, mes nemirsime. Kalbu jums ne kaip lengvabūdis kvailys. Esu karininkas ir esu dalyvavęs kare.
Vis aiškiau vieni žodžiai jungėsi su kitais. Karštligiškas pastarųjų dienų darbas dabar jam pravertė. Gerai apgalvotų detalių visuma teikė pasitikėjimo. Sisteminis mąstymas, kurio išmoko Europoje, darė jį pranašesnį, kėlė aukščiau už kitus, nuolankiai pasirengusius priimti jiems skirtą likimą. Toks pat žaismingas pranašumo jausmas jį apimdavo jaunystės laikais, kai per egzaminą atsakinėdavo puikiai išmanydamas dalyką, tarytum rinkdamas atsakymus iš savo žinių visumos. Jis atsiliepė į Aramo žodžius, neminėdamas jų autoriaus. Priešintis zaptijams kelyje ar kaimų namuose nėra jokios prasmės. Pirmosiomis valandomis kai kam gali ir pasisekti, bet viskas tikrai baigsis ne greita, o kaip tik užsitęsiančia kankinama mirtimi, jaunų moterų grobimu ir prievartavimu. Jis, Bagratianas, irgi siūlo gintis iki paskutinio kraujo lašo, tam yra geresnių vietų negu slėnis ir kaimai. Ranka parodė į Musa Dagą, kylantį virš namo ir viršūnėmis žiūrintį pro stogą, lyg ir jis dalyvautų didžiajame susirinkime. Tegul visi prisimena senas istorijas, kai Damladžkas suteikė priebėgą ir pastogę persekiojamiems Armėnijos vaikams.
– Iš tikrųjų apsupti ir paimti Damladžką reikia stambių kariuomenės dalinių. Džemaliui Pašai kareiviai reikalingi kitiems tikslams negu išvaryti porą tūkstančių armėnų. O su zaptijais lengvai susidorosime. Kalnui ginti užtenka kelių šimtų ryžtingų vyrų ir tiek pat šautuvų. Ir šautuvų, ir vyrų turime.
Jis pakėlė ranką lyg prisiekdamas:
– Dabar pažadu jums vadovauti gynybai, kad mūsų moterys ir vaikai būtų apsaugoti nuo mirties ilgiau negu tremtyje. Mes galėsime išsilaikyti kelias savaites, gal net ir mėnesius. Kas žino, gal Dievas duos, pasibaigs karas, tada ir mums pavyktų išsivaduoti. Jei taika neateis, mes visada savo užnugaryje turėsime jūrą, netoli yra Kipras, o ten – prancūzų ir anglų karo laivai. Argi negalime tikėtis, kad vienas iš šių laivų kada nors praplauks mūsų pakrante ir išgirs mūsų riksmus ir signalus? O jeigu laimė mums nenusišypsotų, jei Dievas būtų skyręs mums žūtį, tai turėsime užtektinai laiko numirti ir nereikės niekinti savęs, kad mus skerdžia kaip bejėgę avių bandą!
Buvo visai neaišku, kaip jo kalba paveikė žmones. Atrodė, kad minia tik dabar pirmą kartą pabunda iš stingulio ir ima suvokti savo tikrąjį likimą. Iš pradžių Gabrieliui rodėsi, kad žmonės arba jo nesuprato, arba įnirtingai rėkdami atmeta jo planą. Standi minios masė iširo. Moterys spiegė. Vyrai dusliais balsais keikėsi. Minia tarytum subangavo. Kur dingo Dievo valiai atsidavę, nuo skausmo susiraukšlėję valstiečių veidai? Kur dingo mirtinos tylos šydas? Atrodė, kad prasideda įnirtingas ginčas. Vyrai puolė vienas kitą, rėkė, tampė už drabužių, net už barzdų. Bet tai buvo greičiau ne ginčas, o pašėlusi iškrova, žmonės galvojo apie beviltišką mirtį, o pirmieji energingi ir pasitikėjimo kupini žodžiai tarsi susprogdino šias mintis.
Ką? Nejaugi tarp šių tūkstančių, rėkiančių, besivaduojančių iš nevilties, nė vienam per visą šį ilgą laikotarpį nebuvo kilusi panaši, rodos, tokia paprasta mintis? Mintis, kurią diktavo seni padavimai, kuri, regis, buvo visai čia pat? Nejaugi turėjo ateiti svetimas žmogus, ponas iš Europos, ir ją ištarti? Na, šią mintį tarp tūkstančių žmonių puoselėjo ne vienas, bet tai buvo tik nieko verta svajonė. Net ir slapčiausio pokalbio metu jos niekas nesiryždavo ištarti. Iki paskutinių valandų paskendę dirbtiniame letarge, jie bandė įsikalbėti, kad likimas praslinks pro Musa Dagą įtraukęs nagus. Be to, kas jie tokie? Vargšai apleisti kaimiečiai, gentis, iškelta į pavojų kupiną salą, toli nuo visų miestų. Antiochijoje armėnų palyginti nedaug, o ir tie tik pinigų keitėjai, turgaus pirkliai, javų spekuliantai, ne maištininkai, ne veiklos žmonės. Aleksandretėje, prabangiose vilose, vėlgi gyveno nedaug armėnų, bet labai turtingų – bankininkų ir ginklų tiekėjų. Panašiai ir Beirute. Šie alpstantys iš baimės piniguočiai nė galvoti negalvoja apie mažą bendruomenę, gyvenančią Musa Dago priekalnėse. Tarp jų nėra tokio žmogaus, koks buvo Avetisas Bagratianas vyresnysis. Jie užsidarydavo savo vilų langus ir slėpdavosi tamsiausiuose kampuose. Du ar trys iš jų, norėdami išgelbėti savo turtą, perėjo į islamą ir leidosi apipjaustomi atšipusiu mulos peiliu. Žinoma, daug lengviau žmonėms toli šiaurės rytuose, Vano ir Urfos gyventojams. Vanas ir Urfa buvo didieji armėnų miestai, juose netrūko nei ginklų, nei šimtmečių atkaklumo. Čia nestigo ir protingų galvų, Dašnakcutiuno deputatų. Jie galėjo vadovauti tautai. Čia galima galvoti apie pasipriešinimą ir jį organizuoti. Bet kas išdrįstų ką nors panašaus sumanyti varganame Johunoluke? Pasipriešinimas valstybės ir armijos pajėgoms? Visi, čia gimę ir gyvenę, jautė savo kraujyje su siaubu sumišusią pagarbą šiai valstybei, nuo amžių mirtinam priešui. Valstybė – tai zaptijas, kuris gali tave be jokios priežasties sumušti ir areštuoti. Valstybė – tai mokesčių inspektorius, turįs teisę įsiveržti į namus ir grobti, kas jam patinka. Valstybė – tai nešvari kanceliarija su sultono portretu, Korano citatomis ir prispjaudytomis grindimis, čia galima susimokėti bedelį, mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Valstybė – tai kareivinės su nykiu kiemu, kur reikia atlikti karinę tarnybą, kur kumščiais švaistosi čaušas ar onbašis, o armėnų sūnums dažnai skiriamas mušimas lazdomis. Bet vis dėlto armėnų sūnūs negalėjo išsivaduoti iš baimės ir šuniško atsidavimo šiai geradarei valstybei.
Taigi suprantama, kad po karšto pastoriaus Tovmasiano protrūkio ne vietinis, o atvykęs iš svetur žmogus, atitrūkęs nuo Turkijos, pasiūlė miniai idėją planingai gintis. Nes tik laisvas žmogus turėjo tiek nuoširdumo, kad galėjo šią idėją atvirai išsakyti. Žmonės su šia mintimi dar ilgai