Daugybę naktų Brukline Darčela nežinojo, kur miegos su savo vaikais. Mergaitės, Selestė ir Latoja, neturėjo nė dešimties, o Morisas buvo dar visai mažytis, vos šešerių. Jų tėvas Morysas ką tik visiems laikams pasipustė padus, tad jie liko vieni patys. Kartais pernakvodavo prieglaudoje, o kartais – namuose pas pusbrolį. Būdavo ir taip, kad Darčela atsivesdavo vaikus į kokios draugės namus, ten susileisdavo narkotikų ir išsijungdavo. Morisas su sesėmis susigūždavo kur nors kamputyje ir išmiegodavo iki ryto.

      O kartais jų šeimynėlė būdavo išprašoma iš visų nakvynės vietų ir turėdavo miegoti gatvėje. Galbūt pusbrolio svetingumas išgaruodavo, o gal prieglaudoje kildavo kokios muštynės. Darčela klaidžiodavo su vaikais apleistomis gatvėmis ir jiems dainuodavo, kad nebūtų taip baisu. Jos balsas buvo labai gražus, vaikystėje ji net giedojo bažnyčios chore. Morisas mėgo klausytis mamos dainų. Jam patiko įkvepiančios bažnytinės giesmės, bet labiausiai prie širdies būdavo dainos, kurias mama pati sugalvodavo. Gatvėje ji parodydavo vaikams ką nors ir iškart tai apdainuodavo: apleistą automobilį, valkataujančią katę ar kokį narkomaną tamsiame akligatvyje. Visų tų dainų priedainis būdavo vienodas:

      Jeigu pasisekdavo, taip klajodami jie galiausiai susirasdavo, kur prisiglausti nakčiai.

      Darčela – nepaprastai graži moteris, kurios skruostai šypsantis pasidabindavo dailiomis duobutėmis, – narkotikų pirmą kartą paragavo, kai Morisas jau buvo gimęs. Iki tol visi žmonės jos gyvenime buvo narkomanai: vyras, broliai ir netgi motina. Visur, kur ji gyveno, knibždėte knibždėjo narkomanų ir narkotikų prekeivių. Ta negailestinga ir pražūtinga banga galų gale kartu nusinešė ir Darčelą. Morisas dar buvo kūdikis, kai jo mama tapo priklausoma nuo heroino.

      Narkotikai pasiglemžė ją visą. Darčela švirkšdavosi heroiną į veną savo vaikų akivaizdoje. Mažasis Morisas stebėdavo šį ritualą nesuvokdamas, ką visa tai reiškia. Suprato jis tik tiek, kad jam pasibaigus jo mama tampa laiminga, todėl berniukui neatrodė, jog dedasi kažkas negero. Jis matydavo, kaip Darčela susirenka visą reikalingą mantą: kečupo buteliuko dangtelį, švirkštą, storą guminį raištį, folijos juostelę, kamuoliuką vatos, žiebtuvėlį ir pakutį heroino. Matydavo, kaip ji į dangtelį pripila vandens ir suima replėmis. Tada įberia heroino, o ant viršaus uždeda vatos kamuoliuką, kad kvaišalai susigertų. Paskui pakiša žiebtuvėlį po dangteliu ir viską pašildo. Suvyniojusi vatą įkiša į jį adatą ir į švirkštą įtraukia heroino. Apsiriša ranką guminiu raiščiu, užveržia, kad iššoktų venos, įsmeigia adatą ir viską susišvirkščia. Kai narkotikų atsargos eidavo į pabaigą, Darčela jau net nebesugebėdavo aptikti rankoje tinkamos venos, todėl smeigdavo adatą į alkūninės venos atšaką plaštakoje, tarp smiliaus ir didžiojo piršto.

      Susišvirkštusi dozę sumurmėdavo: „Kaip gera“, ir atlošdavo galvą. Ji pradėdavo niūniuoti kokią nors melodiją, į taktą mojuoti ranka ore ir leisdavosi nešama malonumo bangos, kol nebelikdavo jokio skausmo.

      Morisui šios akimirkos būdavo pačios geriausios – kai jo motina rasdavo dvasios ramybę. Bet akimirkos prieš tai – kai ji pykdavo, niršdavo, nerasdavo sau vietos, – vaiką liūdindavo ir jis trokšdavo kaip nors jai padėti. Kartą tai atsitiko metro stotyje – Darčela ėmė blaškytis, kratytis ir galiausiai tiesiog ten, nesivaržydama žmonių, išsiėmė visus savo įrankius.

      „Užstokite mane“, – tepasakė ji vaikams. Morisas su sesėmis apsupo mamą, kad niekas nematytų, kaip ji leidžiasi į veną. Po minutės viskas buvo baigta ir vaikai susėdo šalia jos ant žemės. Apsvaigusi Darčela išsijungė, praeiviai į ją spoksojo, tačiau Morisui buvo vis vien – dabar jo mama laiminga, daugiau niekas jam nerūpėjo.