Paslaptingasis Sebastianas. Abby Green
Читать онлайн книгу.
erekciją, kokios nepatyrė per paskutinę sueitį. Dar jis susiprato pačiame primityviausiame lygmenyje pavydįs jaunikiui, kad būtent anam teksianti laimė išragauti dosnių egzotiško nuotakos grožio paslapčių.
Sebastianas pats save gerai supurtė. Net neabejojo, kad Anysa niekuo nesiskiria nuo kitų aukštesniosios klasės šeimų merginų. Mažoji princesė. Nors ji siekia aktorės karjeros, santuoka su šiuo vyru tebus dar vienas žingsnelis į prabangų gyvenimą ir dykinėjimą. Jis neabejojo ir tuo, kad savo vestuvių naktį ji nebus drovi skaistuolė. Nors Bolivudo kinas propagavo skaisčią meilę, tikrame pasaulyje žvaigždės buvo ne ką dorovingesnės nei Holivude; be to, jos santykiai su šiuo vyru buvo reklamuojami jau mėnesių mėnesius.
Ir vis dėlto nusisukti Sebastianui buvo gerokai sunkiau, nei norėjosi pačiam sau pripažinti. Jis nuvijo šalin nerimą keliančias mintis apie juodais dažais apvestas akis, kurios perdavė, matyt, tik įsivaizduotą sielvarto signalą, ir ne mažiau nerimą keliančius erotiškus pusiau pridengto seksualaus kūno vaizdinius.
Sebastianas išėjo iš vidinio kiemelio ir niūriai sau nusišypsojo. Protas krėtė pokštus, regis, jį bus trumpam apsvaiginę ritualas ir smilkalai. Žingsniuodamas per pagrindinio priimamojo salę, kurioje nuostabiai pynėsi klasikinis mauriškasis ir portugališkasis stiliai, jis šaltakraujiškai ignoravo susižavėjimo kupinus žvilgsnius, kuriuos į save visada atkreipdavo galią spinduliuojančiu stotu. Dėl moterų dėmesio nei jam, nei jo broliams niekada neteko nerimauti. Jie be pastangų jas traukė jau tada, kai buvo užtektinai suaugę, kad suprastų, ką tas dėmesys reiškia.
Dar po kelių minučių, pasišnekėjęs su viešbučio valdytoju, Sebastianas žengė į asmeninį liftą ir kaipmat pajuto pažįstamą poreikį griebtis kokios nors fizinės veiklos, kuri padėtų praskaidrinti ir nuraminti protą. Mankštinimasis Sebastianui buvo tarsi narkotikas, būdas išlieti energijos perteklių, sporto jis imdavosi visada, kiek save atminė. Anksčiau jis padėdavo jam pabėgti nuo traumuojančio ir chaotiško auklėjimo, dabar – nuo griežtų laiko apribojimų. Mankštinimasis sumažindavo kasdien vis augantį nepasitenkinimo jausmą ir dažnai padėdavo prastumti naktis, kai pavykdavo nusnūsti vos tris valandas – chroniškos nemigos kankinamo žmogaus prakeiksmas.
Sebastianas nematė lifto durų veidrodyje atsispindinčių beaistrių savo prakaulaus veido bruožų. Jis jau seniai išmoko visuomenei pateikti susikurtą kaukę, net jeigu viduje kunkuliuodavo didžiausios aistros. Tačiau šį kartą jo mintys nevalingai grįžo prie poros apačioje. Sebastianas neabejojo, kad laikui bėgant ir į jų gyvenimą prasiskverbs realybė, kad ir jiems taps aiški apgaulinga visų santuokų iliuzija. O šalyje, garsėjusioje vienu žemiausių pasaulyje skyrybų skaičiumi, laimingajai porai jis tegalėjo pajusti užuojautą, nes neatrodė, kad juodu kada nors galės ištrūkti iš sąjungos gniaužtų, ypač jei susilauktų vaikų.
Sebastianas pašiepiamai save subarė: kas jis toks, kad juos smerktų ar teistų? Argi jis pats nekilo iš toli gražu ne tobulos šeimos?
Su šia mintimi lifto durys atsivėrė, ir Sebastianas žengė į mansardoje įrengtus Didžiojo Vulfo apartamentus – geriausius visame viešbutyje. Nusirišęs kaklaraištį ir nusivilkęs švarką jis palinkėjo porai apačioje kuo geriausios kloties ir ryžtingai nuvijo geidulingos nuotakos vaizdą.
Anysa beveik nematė aplink vykstančio ritualo. Mergina jautėsi sustingusi ir suvokė, kad toks jausmas tėra tam tikra savigyna, kad ir kokia pavojingai trapi.
Jai jau dvi dienas, nuo pat tos akimirkos, kai patogus, privilegijuotas ir saugus jos pasaulis subyrėjo į šipulius, skaudėjo galvą. Tą kartą, norėdama nustebinti Džamalį ir vildamasi, kad galės jį padrąsinti skaisčią jųdviejų meilę pastūmėti į aukštesnį lygmenį, ji nuėjo į jo viešbučio kambarį.
Mintis, kad vestuvių naktį tebebus skaisti, Anysą nepaaiškinamai įbaugindavo; tikriausiai ji jau tada suprato, kad tai, kas ją siejo su Džamaliu, nebuvo normalu, todėl paprasčiausiai norėjo jį kaip nors išprovokuoti. Ji niekada nepajėgė suprasti, kodėl jis toks santūrus.
Tačiau, užuot radusi jį ramiai skaitantį naują scenarijų, kaip kad ketino, Anysa užtiko jį lovoje. Su padėjėju. Vyriškos lyties padėjėju.
Šokas ją ištiko ne iš karto. Ji klupdama puolė į vonią ir sublogavo. Per tą laiką Džamalio meilužis kažkur dingo, o jos sužadėtinis spėjo nusiraminti tiek, kad imtųsi glaistyti nuostolius.
Anysa atminė, kaip švelnių bruožų gražų veidą prisidengęs globėjiško gailestingumo kauke sužadėtinis paklausė, kaip toks faktas, kurį žinoję visi jų draugai, vis dar galėjęs būti paslaptimi. Prisiminusi į ją ne kartą draugų mestus pašaipius žvilgsnius, kuriuos ji dažniausiai palaikydavo nereikšmingu pavydu, Anysa vėl vos susilaikė nesublogavusi. Nemaloniai teko pripažinti ir tai, kad iš visų vadinamųjų draugų, kurie net dabar būriavosi šio prabangaus viešbučio kiemelyje, nebuvo nė vieno, kuriuo ji būtų galėjusi pasikliauti.
Suvokimas, kokį lėkštą gyvenimą iki šiol gyveno, kaip lengvai, vis labiau garsėdama, vieną po kito už nugaros paliko senus draugus, buvo tarsi karti piliulė.
Per tą vienintelį vakarą visas Anysos gyvenimas tarsi išslydo iš po kojų. O per kitas dvi dienas iš išlepintos jaunos merginos, kuri beveik viską priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką, ji virto brandesne ir nebe tokia naivia moterimi. Noras ieškoti paguodos kaltinant atsako nesulaukė, nes ji puikiai žinojo dėl dabartinės situacijos esanti kalta ne mažiau nei Džamalis, kad ir kaip skaudu buvo tai pripažinti.
Ausyse tebeskambėjo atžarus jo perspėjimas, kuris atbaidė bet kokį norą ieškoti pagalbos ar prašyti patarimo: Jeigu bent sekundei patikėjai galinti atsisakyti šios santuokos, gali dabar pat atsisveikinti su savo karjera. Kas po tokio skandalo norės tave vesti? Gali būti tikra, kad jeigu gelbėdama savo reputaciją imsi visiems pliurpti tiesą, neigsiu kiekvieną tavo žodį ir kovosiu su tavimi kiekviename žingsnyje. Ši santuoka yra mano bilietas į pripažinimą. Mūsų vaikai privers visus patikėti, kad mėgaujamės tobula santuoka. Be to, kas patikėtų tavimi, o ne manimi, numylėtuoju Džamaliu Kapūru Chanu?
Anysa žinojo, kad Džamalis teisus. Bent pamėginusi atskleisti tiesą, ji būtų kaipmat nulinčiuota armijos jo ištikimųjų gerbėjų. Nors ir pati buvo garsi, jis buvo kur kas ryškesnė žvaigždė. Ji taptų parija, žemiausios kastos atstove, ir niekada gyvenime negalėtų vaidinti jokiame filme. Be to, Anysa iš savo šeimos narių tekėjo pirmoji. Mylimiausiai senelei iš tėvo pusės tuoj bus devyniasdešimt, ir ji nesiliaudavo kartojusi besilaikanti įsikibusi į gyvenimą vien tam, kad pamatytų ištekančią Anysą.
Mergina žinojo ir tai, kad nors visuomenė tvirtai tikėjo, jog jos šeima – neįsivaizduojamai turtinga, iš tiesų tėvui jau kurį laiką nesisekė apsaugoti savo šilko verslo nuo žlugimo. Tiesą, jog finansiškai ši santuoka tėvui nepakeliama, žinojo tik ji ir motina.
Anysa suvokė ir tai, kad tėvas verčiau jau bankrutuos, nei patirs gėdą negalėdamas padengti pirmosios savo dukters vestuvių išlaidų. Jis taip tuo didžiavosi, kad net neleido dukrai finansiškai jam padėti. Nors Anysos kapitalas toli gražu neprilygo Holivudo aktorių turtams, pagal Indijos standartus ji buvo turtinga moteris.
O ir kaip galėjo papasakoti tėvams apie Džamalio paslaptį? Jie buvo senamadiškų pažiūrų ir priklausė viduriniajai klasei. Garbingumas jiems buvo tarsi antras vardas, todėl tokia žinia juos sugniuždytų. Netikėtai pakilęs spaudimas virto stipriu skausmu.
Anysa iš kairės juto Džamalio žvilgsnio svorį ir, tiksliai žinodama, ką pamatys, – gražiuose veido bruožuose įspaustą garbinimą, – vos pajėgė pasukti į jį galvą. Šį žvilgsnį jis buvo ištobulinęs per daugybę metų ir filmų. Žvilgsnį, kuris privertė jį pamilti jau per pirmąjį jųdviejų filmavimą. Žvilgsnį, kurio nuoširdumu ji, kvaiša, patikėjo.
Nieko nuostabaus, kad Džamalis lengvai ją užkariavo. Jis matė ją ateinančią jau iš už mylios: išlepintą, nebrandžią, neįtikėtinai