.
Читать онлайн книгу.
prakalbo Mebė ir taip dėbtelėjo į mane, kad net silpna pasidarė, – niekaip nesuprantu, kaip tau pavyko nepalydėti galvos. Galbūt Vasaros fėjūnai susimokė su Geležies karalystės išperomis stoti prieš Žiemos rūmus? Būtų velniškai smagu, ką, Megana Čeis?
– Ne, – tyliai paprieštaravau.
Man prieš akis iškilo sukniubęs Geležies karalius, kai pervėriau Keramedžio strėle jam krūtinę, ir aš sugniaužiau kumščius mėgindama suvaldyti drebulį. Vis dar mintyse regėjau, kaip Machina gūžiasi nuo skausmo, ir staiga pajutau per kūną nuvilnijant šaltą sukrią bangą.
– Geležies karalius ketino sunaikinti ir Vasaros, ir Žiemos karalystes. Bet dabar jis nebegyvas. Aš nužudžiau jį.
Iš Mebės akių teliko juodi plyšeliai.
– Ar nori mane įtikinti, kad tu, niekinga puskraujė, neapdovanota burtų galia, įstengei nugalėti patį Geležies karalių?
– Patikėk ja, – įsiterpė į mūsų pokalbį naujas balsas ir man pakirto kojas, o širdis, regis, grasinosi iššokti iš krūtinės. – Aš buvau ten ir mačiau, kaip tai nutiko.
Man už nugaros pasigirdo dvariškių keliamas triukšmas, jiems skiriantis į šalis tarsi bangoms. Aš nė nepajudėjau. Kojos tiesiog priaugo prie grindų, širdis dunksėjo kaip patrakusi, kol per menę ryžtingai žengė lieknas ir grėsmingas princas Ašas.
Tirtėjau it epušės lapas, krūtinę pradėjo saldžiai mausti. Ašas atrodė visai nepasikeitęs, toks pat niūriai gražus su juodais ir pilkais apdarais. Plaukai ir drabužiai dar labiau paryškino odos blyškumą. Prie juostos kabėjo kalavijas. Mėlynai juoda makštis skleidė šaltą šviesą.
Pamačiusi princą pajutau didžiulį palengvėjimą. Šypsodamasi žengiau jo pasitikti, bet akimirksniu sustojau lyg įkasta nuo ledinio žvilgsnio. Iš sumišimo tiesiog sustingau. Galbūt jis manęs nepažino? Žvelgiau į akis laukdama, kol jų išraiška sušvelnės, kol Ašo lūpose pasirodys vos pastebima šypsena, kurią taip dievinau. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Šaltas niekinamas žvilgsnis trumpai stabtelėjo prie manęs, paskui princas apėjo mane ir nusiskubino prie karalienės. Stypsojau nelyginant stabo ištikta ir jaučiausi be galo įskaudinta. Galbūt jis tik dedasi abejingas motinos akivaizdoje, bet kas jam draudė bent tarstelėti „sveika“? Mintyse pažadėjau užkurti Ašui pirtį, kai liksime vienudu.
– Prince Ašai, – švelniai prakalbo karalienė, kai sūnus priklaupė ant kelio priešais sostą. – Tu sugrįžai. O kur tavo broliai?
Ašas kilstelėjo galvą, bet jam dar nespėjus atsakyti, įsiterpė kitas balsas.
– Jaunėlis taip skubėjo pas jus, karaliene Mebe, kad kone paspruko nuo mūsų, – nuaidėjo aukštas ir šaižus balsas man už nugaros. – Jeigu taip gerai jo nepažinočiau, manyčiau, kad jis nenori kalbėtis su jumis mūsų akivaizdoje.
Ašas pakilo, jo veidas liko neperprantamas, o į menę įžengė dar du jauni vyrai, vaikydami į šalis dvariškius lyg paukščių būrį. Jiems prie šono taip pat kaip ir jaunėliui blizgėjo po ilgą ploną plieno kalaviją. Jų elgesys buvo karališkai atsainus.
Pirmasis, kuris ką tik kalbėjo, stotu ir ūgiu priminė Ašą: lieknas, lankstus ir grėsmingas. Prakaulaus veido, aštrių bruožų ir juodais plaukais, kurie styrojo į visas puses lyg spygliai. Balto ilgo apsiausto skvernai plaikstėsi jam einant, vienoje ausyje blyksėjo aukso auskaras. Susilyginęs su manimi jis tik atsainiai dirstelėjo, ledo mėlynumo akys sutvisko lyg deimantai, lūpas iškreipė pašaipi šypsena.
Antrasis buvo aukštesnis už kitus du brolius ir iš pažiūros tvirtesnis. Ilgi varno juodumo plaukai, surišti į arklio uodegą, siekė liemenį. Paskui jį ėjo didžiulis pilkas vilkas, primerkęs grėslias gintarines akis.
– Rovanai, – pasilabino Mebė ir maloniai nusišypsojo pirmajam princui, kai kiti du sūnūs sekdami Ašo pavyzdžiu priklaupė priešais sostą. – Seidžai. Pagaliau visi mano berniukai namuose. Kokių naujienų man turite? Ar aptikote geležies fėjūnų pėdsakų mūsų valdose? Ar atnešėte man jų mažas nuodingas širdis?
– Jūsų didenybe, – prabilo Seidžas, aukščiausias ir vyriausias iš brolių. – Mes išnaršėme visą Tir Na Nogą, nuo vieno krašto iki kito, nuo Ledinių lygumų ir Užšalusios pelkės iki Sudužusio stiklo jūros. Bet neaptikome nė menkiausio pėdsako geležies fėjūnų, apie kuriuos kalbėjo brolis.
– Regis, mūsų mielas jaunėlis bus mažumėlę sutirštinęs spalvas, – kandžiai pridūrė Rovanas ir pašaipiai nusišypsojo. – Kažkodėl „nesuskaičiuojami geležies fėjūnų legionai“ tarsi skradžiai žemę prasmego.
Ašas ramiai pažvelgė į Rovaną, bet aš pajutau, kaip man užkaito skruostai.
– Jis sakė tiesą, – išpyškinau ir visų susispietusių menėje padarų akys susmigo į mane. – Geležies fėjūnai – ne prasimanymas ir jie vis dar sukiojasi netoliese. Jeigu neįvertinsite gresiančio pavojaus, palydėsite galvas nė nesupratę, kas dedasi.
Rovanas sužiuro į mane primerkęs akis ir nusišypsojo bloga lemiančia šypsena.
– Nuo kada puskraujei Oberono dukrai taip parūpo Žiemos karalystės likimas?
– Užteks! – nugriaudėjo menėje valdingas Mebės balsas. Ji pakilo ir mostelėjo ranka už mūsų besigrūdantiems dvariškiams. – Nešdinkitės lauk! Kad nė vieno neliktų! Noriu pasikalbėti su princais akis į akį.
Fėjūnų knibždėlyną kaip vėjas nupūtė. Jie mikliai iššliaužė, iššokavo ar išsklendė iš menės. Aš neryžtingai mindžikavau mėgindama pagauti Ašo žvilgsnį ir svarstydama, ar turėčiau dalyvauti šiame pokalbyje. Juk aš taip pat šį tą žinau apie geležies fėjūnus. Pagaliau man pavyko pelnyti Žiemos princo dėmesį: jis abejingai, netgi priešiškai pažvelgė į mane ir primerkė akis.
– Ar tu negirdėjai, ką pasakė karalienė, puskrauje? – šaltai pasidomėjo jis ir man skaudžiai sugėlė širdį.
Spoksojau į Ašą pravėrusi burną, negalėdama patikėti, kad taip kalba su manimi, bet jis iš aukšto pridūrė:
– Tau čia ne vieta. Palik mus.
Pajutusi akyse tvenkiantis karštas pykčio ašaras žengiau prie princo.
– Ašai…
Jo žvilgsnyje blykstelėjo pasibjaurėjimas.
– Turi kreiptis į mane „prince Ašai“ arba „jūsų didenybe“, puskrauje. Be to, aš nesuteikiau tau leidimo kalbėti. Jeigu dar kartą taip užsimirši, kalavijo ašmenimis parodysiu deramą vietą.
Jis atsainiu rankos mostu patvirtino, kad turiu pasitraukti, ir nusisuko. Rovanas suprunkštė, Mebė šaltai ir pašaipiai žvelgė į mane iš sosto aukštybių.
Rauda gniaužė gerklę, akis perštėjo nuo ašarų, jos galėjo pasipilti kiekvieną akimirksnį. Drebėdama prikandau lūpą, kad kaip nors jas sulaikyčiau. Man nevalia verkti. Tik ne dabar, kai į mane spokso Mebė, Rovanas ir Seidžas. Jų veiduose aiškiai parašyta, jog tik to ir telaukia. Jeigu noriu išgyventi Žiemos karalystėje, neturiu parodyti silpnumo jos gyventojų akivaizdoje.
Ypač dabar, kai paaiškėjo, kad Ašas tėra vienas iš tų baisūnų.
Kaip įmanydama oriau nusilenkiau karalienei Mebei.
– Atleiskite, jūsų didenybe, – pasakiau gana tvirtu balsu. – Palieku jus su sūnumis.
Mebė linktelėjo, Rovanas, išsišiepęs iki ausų, perdėtai mandagiai nusilenkė, o Ašas su Seidžu išvis nesiteikė manęs pastebėti. Aš pasisukau ir aukštai iškėlusi galvą nužingsniavau per sosto menę, nors širdį sulig kiekvienu žingsniu varstė skausmo kalavijai.
2
Prisipažinimas
Kai