Gundantis prisilietimas. Trish Wylie
Читать онлайн книгу.
plauko vagiūkščius. Gal šis jaunuolis kaip tik stebėjo Brajantų būstą? Ar todėl jis čia atsibeldė? Kad paplūdimy palauktų, kol visi sumigs?
Roanos vaizduotė visada buvo labai laki.
Nepažįstamasis perėmė drabužius kita ranka ir laisvąją ištiesė merginai. Ji staigiai atšoko, ir vyras suirzo.
– Nesiruošiu tavęs skriausti.
– Iš kur man žinoti?
– Tu vis dar stovi čia, vadinasi, kažką nujauti, nes kitaip jau seniai būtum pasipusčiusi padus. – Jis pamojo ilgais savo pirštais. – Eikš.
– O kam?
– Noriu į tave pasižiūrėti.
– Kodėl?
Nekantriai atsidusęs vyras žengė artyn ir, sulenktu smiliumi kilstelėjęs Roanos smakrą, atsuko jos veidą į šviesą, o ši spoksojo į jį didžiulėmis akimis. Mergina nejudėjo – nerado jėgų pakrutinti nė piršto. Jai atrodė, kad sapnuoja.
Sučiupęs Roanos smakrą nepažįstamasis pasilenkė ir lėtai apžiūrinėjo jos veidą, nejučia švelniai braukydamas nykščiu. O tuomet staiga paleido, palikdamas deginančio prisilietimo pėdsakus ant švelnios merginos odos.
– Šiek tiek paaugai, ar ne, mažute?
Kol Roana sutrikusi mirkčiojo, vyriškis nusisuko ir tyliai nuėjo mediniu takeliu. Mergina pasileido jam iš paskos.
– Kas jūs?
Vyras neatsisuko, tik nakties tylą pertraukė duslus jo balsas:
– Labanakt, Roana.
– Sveiks, Džeikai!
Roana ristele pasivijo draugą, pastebėjusi jį kitos dienos rytą žingsniuojantį keliuku, vedančiu nuo svečių apartamentų link pagrindinio namo.
– Palauk manęs.
Vaikinas atsisuko ir, pamatęs ją, plačiai nusišypsojo.
– Sveika, saulute.
– Labas. – Ji negalėjo susilaikyti neatsakiusi tokia pat nuoširdžia šypsena ir nuėjo kartu. Juodu buvo neišskiriami draugai nuo vystyklų. Ir, nors dauguma moterų kaipmat pasiduodavo aukšto, tamsiaplaukio, išvaizdaus vaikino žavesiui, Roana niekuomet nežvelgė į jį apdujusiomis nuo svajų akimis. Džeikas jai buvo tarsi brolis.
– Ar dvare yra naujas svečias? Vakar eidama namo kai ką sutikau paplūdimy.
Džeikas kilstelėjo tamsius antakius.
– Nejaugi?
– Aha… ir žinai, kas buvo keisčiausia? – Roana susigrūdo rankas į džinsų kišenes ir nutylėjo svarbesnes detales, tokias kaip apnuogintos nepažįstamojo grožybės ir jos sielą sukrėtusi moteriška reakcija į jas. Kai kurių dalykų mergaitės su broliais tiesiog neaptarinėja. – Pasirodė, kad jis mane pažįsta.
Džeikas nejučia pasuko smakrą į šalį ir nužvelgė svečių namelį.
– Tikrai? Na, tuomet… Įsitikinkime, ar tai tikrai tas pats žmogus, apie kurį aš galvoju, gerai?
Roana sutrikusi susiraukė, o Džeikas apkabino ją ilga ranka per pečius, prisitraukė arčiau ir sąmoksliškai sukuždėjo:
– Dvare iš tiesų yra naujas svečias…
Roana, tebelaikydama rankas kišenėse, leido Džeikui nuvesti ją žolėmis apaugusiu taku pro praviras duris į namą, kuriame lengvai būtų sutilpę bent tuzinas tokių namukų, kokiame gyveno ji. Brajantų dvare svečius apsupdavo tokia prabanga, kokios nerastum nė penkių žvaigždučių viešbutyje.
Vienas malonumų buvo nuostabūs vandenyno vaizdai, atsiveriantys iš talentingiausių architektų suprojektuoto, pagal užsakymą pastatyto namo. Antrasis buvo tas, kad dvarą supo maždaug penkiolika akrų ošiančių medžių ir išpuoselėtų sodų, besidriekiančių iki nuosavos įlankos. O kur dar pats namas, užimantis dešimtis tūkstančių kvadratinių pėdų, kuriame buvo penki miegamieji, gurmaniška virtuvė ir nesuskaičiuojama daugybė kitokių prabangių patogumų, įskaitant šeimininkų apartamentus su sūkurine vonia, didžiąją salę su skliautuotomis lubomis ir akmeniniu dviaukščiu židiniu ir, na…
Šiandien Europos karališkosios šeimos tikriausiai gyveno prasčiau.
– Ei! – Jiems žengiant į bukmedžiu iškaltą virtuvę, skendinčią auksinėje šviesoje, besiskverbiančioje pro didžiulius langus, Džeikas paleido merginą. – Ar kas nors yra namie?
Jis sustojo taip staiga, kad Roana vos neatsitrenkė jam į nugarą. Ji susiraukusi apėjo Džeiką, pasiruošusi tarti žodelį apie tai, koks puikus dalykas yra perspėjimas, kai jai staiga atvipo žandikaulis.
Paslaptingasis Roanos sutiktas vyriškis akies kampučiu nužvelgė ją ir kreipėsi į Džeiką:
– Kavos?
– Taip, dėkui.
Roanai tebespoksant, vyriškis nusisuko ir pripylė du puodelius. Ji buvo teisi manydama, kad visai nesvarbu, kokios spalvos yra nepažįstamojo plaukai ir akys. Tiesą sakant, dienos šviesoje jis atrodė dar įspūdingesnis nei mėnesienoje. Dabar ji žinojo, kad trumpai kirpti vyro plaukai rusvi, su šviesiomis sruogelėmis, kur ne kur švystelinčiomis pašiauštuose dygliukuose, tarsi jis ką tik būtų brūkštelėjęs per plaukus ilgais savo pirštais. O štai vyriškio akys… Na, gali būti, kad jai teks prieiti šiek tiek arčiau, kad visiškai įsitikintų, bet jau ir iš čia jos atrodė pakankamai puikios…
– Taigi, radai raktą, – pasakė Džeikas.
– Regis, taip. – Vyriškis atsisuko ir įbruko jiems po puodelį kavos, net nepasiteiravęs Roanos, ar ji norėtų. – Patys įsiberkite cukraus ar įsipilkite pieno – viskas padėta ant bufeto.
Tuomet jųdviejų žvilgsniai akimirkai susitiko; žalsvomis dėmelėmis nusagstytos stulbinamos rudos nepažįstamojo akys gudriai žėrėjo.
– Labas rytas, Roana.
Ir staiga ji suprato, kas jis.
– Adamai?
Džeikui pėdinant prie virtuvės stalo Adamas tingiai nusišypsojo ir palenkęs galvą sušnabždėjo:
– Štai dabar ji mane prisimena.
Roanai nespėjus nieko atsakyti jis nusisuko ir įsitaisė ant lenkto suolo priešais brolį.
– Nemanai, kad truputį perspaudei su ta detektyvų agentūra?
Džeikas gūžtelėjo pečiais.
– Juk nesiųsdavai mums kasmet Kalėdinių atvirukų, kad žinotume, kaip su tavim susisiekti.
– Ir tam greičiausiai buvo priežastis…
Džeikas papūtė lūpas, kai Roana, pajutusi būtinybę išsklaidyti tarp brolių kylančią įtampą, akimirksniu įsitaisė ant suolo šalia jo ir ėmėsi erzinti.
– Tu pasamdei detektyvų agentūrą, kad jį surastum? Man to neminėjai. Ar detektyvas vilkėjo lietpaltį ir buvo panašus į seklį?
Džeikas šyptelėjo.
– Ne, tiesą sakant, aš net šiek tiek nusivyliau.
– Reikėjo man pasakyti, tikrai būčiau pasistengusi tokį surasti. Bent jau būtume pasilinksminę. – Ji nusišypsojo vyrukui. Tačiau širdyje vis tiek jautė nuoskaudą, kad jis neužsiminė ieškąs Adamo. Toks Džeiko elgesys nebuvo nereikšminga smulkmena. Roana puikiai atminė laikus, kai jie galėdavo kalbėtis apie viską.
Kitoje stalo pusėje įsitaisęs palaidūnas Brajantas ramiai sau drybsojo, užmetęs ilgą ranką ant suolo atkaltės, tamsus jo įdegis saulės spinduliuose atrodė dar ryškesnis. Tačiau toks abejingumas