Itališkas netikėtumas. Maisey Yates
Читать онлайн книгу.
juk… jūs nemanote, kad atiduosiu jums savo kūdikį?
– Mūsų kūdikį, – burbtelėjo Maksas. – Jis tiek pat mano, kiek ir jūsų. Žinoma, jei jūs iš tiesų esate motina ir jokia kita moteris nebuvo kiaušinėlių donore.
– Ne. Kūdikis tik mano. Biologiškai. Mane apvaisino dirbtinai. – Ji nuleido akis. – Tai buvo trečias mano bandymas. Pirmuosius du kartus pastoti nepavyko.
– Ar jūs tikra, kad panaudotas mano mėginys?
– Visus kartus buvo jūsiškis. – Ji papūtė lūpas. – Jie suklydo prieš kelis mėnesius, o pastebėjo tik paskutinį kartą. Tą kartą ir pavyko.
Nė vienas nežinojo, ką pasakyti, tyla buvo nejauki. Maksimas pajuto, kad širdis įsiplaka stipriau ir greičiau varinėja kraują. Jis pažvelgė žemyn į ją, į putlias jos lūpas. Ir tą pat minutę pagalvojo, kaip apmaudu, kad su šia moterimi jis neatliko tų trijų, bet tradicinių mėginimų pastoti. Elisona neįtikėtinai graži, ir jį nepaaiškinamai traukė jos stiprybė. Jis pasistengė suvaldyti protą temdančios užplūdusios aistros proveržį.
– Jei galite pastoti įprastai, kodėl elgiatės it kokia lesbietė? – paklausė jis griežtai.
Ji pasibjaurėjusi susiraukė.
– Kaip šlykštu.
Jis tai žinojo. Tačiau ši moteris atėjo į jo namus ir apvertė viską aukštyn kojomis, tad jautėsi turįs teisę ją užsipulti. Maksimas nebuvo visiškai patenkintas gyvenimu, tačiau susitaikė su padėtimi. Dabar ji sėdi čia ir siūlo jam tai, su kuo kažin kada buvo atsisveikinęs. Tik bėda, kad jos pasiūlymas tebuvo sudarkytas ir neišbaigtas jųdviejų su žmona svajonės variantas.
– Tai ar jūs lesbietė? – tiesiai paklausė jis.
Jei taip, jo nuomone, ji prarasta. Labai graži niekam tikusi moteris.
Elisonos skruostai nukaito.
– Ne. Aš nesu lesbietė.
– Tai kodėl nepalaukėte ir nepastojote nuo savo vyro?
– Todėl, kad aš nenoriu ištekėti.
Jis tik dabar atkreipė dėmesį į dalykinę jos išvaizdą. Maksimas užsižiūrėjo į neįtikėtinai gražų veidą ir nepastebėjo, kaip ji atrodo. Elisona vilkėjo dailų juodą kelnių kostiumėlį ir baltus griežto kirpimo marškinėlius. Akivaizdu, kad ji – karjeros moteris. Veikiausiai samdys aukles, kurios rūpinsis kūdikiu, kol pati kils karjeros laiptais. Tad kam apskritai tas vaikas? Ak, taip, jis reikalingas kaip paveldėtojas, kaip simbolis to, ką pavyko pasiekti be vyro. Sumišęs su kambaryje tvyrojusiu geismu plūstelėjo pasibjaurėjimas.
– Nė nemanykite, kad auginsite šį vaiką be manęs. Mes atliksime tėvystės testą ir jei paaiškės, kad kūdikis tikrai mano, galite jau dabar ruoštis vestuvėms, kad ir ką būtumėte suplanavusi.
Jis visiškai nenorėjo vesti dar kartą. Po Selenos mirties net nebuvo linkęs veltis į trumpalaikius santykius, tačiau šios nuostatos neturėjo įtakos dabartinei padėčiai. Jeigu kūdikis jo, negali būti nė kalbos, kad Maksimas geriausiu atveju bus savaitgalių tėtis. Jis norėjo, kad sūnus ar dukra gyventų drauge su juo Turane, o ne kitame pasaulio krašte, Jungtinėse Valstijose.
Jis nebūtų susitaikęs su mintimi, kad jo vaikas bus tik karališkas pavainikis, neturintis teisės paveldėti to, kas jam ar jai priklausytų. Ir buvo tik vienas kelias to išvengti.
Elisonos veidą iškreipė tokia nuostaba, kad, jei ne padėties rimtumas, jos išraiška būtų gerokai prajuokinusi.
– Ar jūs ką tik man pasipiršote?
– Ne visai.
– Mes esame svetimi žmonės.
– Mes turėsime kūdikį, – ramiai ištarė jis.
– O aš nesuprantu, ką tai turi bendro su santuoka. – Elisona suspaudė gražiąsias lūpas taip, kad liko tik plonytis brūkšnys.
– Žmonės dažnai tuokiasi dėl šios priežasties, – įgėlė jis. – Sakyčiau, net dažniausiai.
– Aš tvirtai nusprendžiau būti vieniša motina. Nesiruošiau laukti princo ant balto žirgo, kuris mane priblokštų ir pasiūlytų savo ranką bei širdį. Aš neturėjau atsarginio plano, pagal kurį laukčiau Pono Tobulojo. Tik norėjau susilaukti kūdikio.
– Panele Vitmen, net neabejoju, kad Moterų lyga paplotų jums už tokį pažangų požiūrį, bet jūs nebesate vienintelė, susijusi su šiuo klausimu. Esu ir aš. Tiesą sakant, pati ir nusprendėte mane įtraukti.
– Tik tam, kad išsiaiškinčiau, ar neturite cistinės fibrozės geno.
– Ar negalėjote ištirti kūdikio?
– Ar nėra tikimybės, kad kūdikis paveldės ligą, noriu žinoti, jam dar negimus. Nes, jei taip, reikės laiko pasirengti emociškai. Šis tyrimas gali būti atliekamas gimdoje, tačiau gydytojai jį daro tik tuo atveju, jei paaiškėja, kad abu tėvai turi atitinkamą geną. Aš galėjau palaukti, pasakyti, kad nežinau, kas tėvas, ir atlikti vaisiaus tyrimą, tačiau su tuo susijusi ir šiokia tokia tikimybė persileisti, o aš nenorėjau rizikuoti, pirma nepasikalbėjusi su jumis.
– O gal čia tiesiog toks jūsų feministinis planas. Neprastas planas. Sakėte, kad jūsų draugė dirba klinikoje, o aš esu įtakingas ir turtingas vyras. Gali būti, kad neatsitiktinai buvo panaudotas mano mėginys. Kaip gali nutikti, kad dvejus metus mano sperma buvo puikiai saugoma, o paskui staiga supainiota su donoro sperma?
Maksimas buvo matęs pačių nuostabiausių mėginimų prilįsti prie jo pinigų ar pasinaudoti jo įtaka. Tad gal ši moteris taip pat sukurpė planelį, kad atsiriektų jo pinigų ir valdžios? Žmonės būtų pasielgę gerokai bjauriau, kad išpeštų ir daug menkesnės naudos, nei jis būtų galėjęs pasiūlyti, už daug mažesnį gerą, nei jis būtų suteikęs savo vaikui.
– Nežinau, kas ir kodėl suklydo, tik neabejoju, kad tai įvyko, – iškošė Elisona pro baltus lygius dantis. – Tik jau nereikia pūstis ir įsivaizduoti, kad velsiuos į santykius vien dėl pinigų. Galima pamanyti, kad esate pasaulinio lygio žvaigždė.
Maksas nusikvatojo.
– Kur jau čia pūsies supratęs, kad išsilavinusi moteris tave atpažįsta tik gerokai pasiknaisiojusi po tavo gyvenimą. Nebent aš klystu dėl išsilavinimo ir dėl žinių rinkimo.
Jos akyse įsiplieskė geltona ugnis, ji suraukė dailiai lenktus antakius, tarp jų susimetė raukšlė.
– Tai dabar vertinate mano intelektą pagal tai, ar aš žinau, kas jūs toks? Nieko sau ego, pone Rosi.
– Labai gaila, kad jums tenka susidurti su mano ego, panele Vitmen, bet mano oficialus titulas – princas Maksimas Rosi, ir aš esu pirmas eilėje paveldėti Turano sostą. Jeigu kūdikis, kurį nešiojate, yra mano, tai jis arba ji ateityje valdys mano šalį.
Antras skyrius
Staiga jai paaiškėjo, kodėl šis vyras pasirodė matytas, kai pirmą sykį jį išvydo. Jis nebuvo tiesiog ponas Maksas Rosi. Elisona jau buvo jį mačiusi. Per žinias ir geltonojoje spaudoje. Jį ir žmoną nuolat medžiojo žurnalistai. Jie abu buvo karališko kraujo, išvaizdūs ir, iš visko sprendžiant, labai laimingi. O prieš dvejus metus jis atsidūrė žiniasklaidos akiratyje dėl šeimą ištikusios nelaimės. Jis neteko žmonos.
Laimei, Elisona sėdėjo, antraip nebūtų išlaikiusios kojos.
Prieš apsiblausiant žvilgsniui, ji dar spėjo pastebėti susirūpinimą Maksimo akyse, žvelgiančiose iš po surauktų antakių.
– Ar jums viskas gerai?
Jis atsiklaupė priešais ir uždėjo ranką jai ant kaktos. Ranka