Kalbanti tyla. Heather Gudenkauf
Читать онлайн книгу.
prie manęs, o aš elgiausi taip, tarsi tavęs nė nebūtų. Kai sulipome į autobusą, klestelėjau prie Reimondo. O tu styrojai tarp sėdynių laukdama, kol aš pasislinksiu ir padarysiu tau vietos atsisėsti. Tačiau aš, atsukęs tau nugarą, plepėjau su Reimondu. Vaikai aplinkui pradėjo tau šūkalioti: „Greičiau sėsk!“ Tad galiausiai pritūpei ant lygiagrečios man ir Reimondui sėdynės. Sėdėjai prisispaudusi prie lango, kojos buvo per trumpos, kad pasiektum grindis, per blauzdas tekėjo plonos kraujo srovelės. Tą vakarą daugiau nė nepažvelgei į mane. Net kai po vakarienės pasisiūliau pasekti pasaką, tik gūžtelėjai petukais ir palikai mane prie virtuvės stalo it musę kandusį.
Žinau, kad tuokart labai bjauriai su tavimi pasielgiau, bet, pirmą dieną išsirengus į penktą klasę, pirmasis įspūdis yra iš tiesų svarbus. Beje, bandžiau tau savaip pasiaiškinti. Jeigu dar nežinojai, būtent aš pakišau apvalų ledinuką tau po pagalviu. Atsiprašau, kad neprižiūrėjau tavęs tas pirmąsias savaites mokykloje. Bet juk tu viską žinai apie tai, ką reiškia gailėtis ir nerasti žodžių, kai supranti, kad turi tai padaryti, tačiau tiesiog negali.
KALI
Grifas sėdėjo atsirėmęs į seną gluosnį, nukoręs galvą ant krūtinės, užsimerkęs, bet jo stiprūs pirštai vis dar buvo tvirtai suspaudę Kali riešą. Mergaitė tūnojo nepatogiai susirangiusi ant kietos gruoblėtos žemės kitapus gluosnio. Šlapimo dvokas rietė nosį, ir ją užplūdo gėdos banga. Pagalvojo, kad metas bėgti. Juk ji greita ir žino kiekvieną girios posūkį bei vingį. Tad galėtų lengvai pasprukti nuo tėvo. Iš lėto pabandė išvaduoti ranką iš jo gniaužtų, bet jis snausdamas dar stipriau ją suspaudė. Mergaitė susigūžė ir nuščiuvo savojoje medžio pusėje.
Jai patikdavo įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi girioje be jokio aprūpinimo, brolio žodžiais tariant, „apsieiti be patogumų“. Benas žinojo viską apie Gluosnių upės girią. Pavyzdžiui, kad ji užima daugiau nei keturiolika tūkstančių akrų ir driekiasi per dvi apygardas. Jis pasakojo jai, kad giria susiformavo daugiausia iš kalkakmenio bei smiltainio ir buvo paleozoinės plynaukštės dalis. Tai reiškia, kad ledynai niekada neslinko per šią Ajovos valstijos vietą. Jis taip pat parodė jai, kur rasti nykstantį paukštį – raudonpetį suopį, kurio net girininkas Felpsas iki tol nėra matęs. Kali buvo čia vos keletą valandų, bet jai jau gana. Iki šiol giria buvo jos mėgstamiausia vieta, tyli užuovėja, kur galėjo mąstyti, klajoti ir žvalgytis. Juodu su Benu dažnai rasdavo dingstį įsirengti stovyklavietę čia, Gluosnių pievelėje. Benas vilkdavo vandens termosą, o Kali – užkandžių, sūrių bulvių traškučių maišelius ir drūtų saldymedžio šaknų, kad būtų ko kramsnoti. Benas sukraudavo didžiulę apvalią krūvą stagarų bei šakų ir apdėdavo laužavietę akmenimis. Iš tikrųjų jie niekada taip ir nesusikūrė ugnies, bet buvo smagu įsivaizduoti. Jie pasismeigdavo zefyrų ant žalių nusmailintų šakelių ir skrudindavo ant įsivaizduojamų žarijų.
Benas išsitraukdavo kišeninį peiliuką ir mėgindavo išdrožti stalo įrankių, prisirankiojęs nuo žemės plonesnių šakų. Kartą jau buvo spėjęs išskobti du šaukštus ir šakutę, tačiau išslydęs peiliukas perrėžė ranką. Žaizdai užsiūti prireikė šešių siūlių. Po šio nutikimo mama konfiskavo peiliuką, sakydama, kad Benas galėsiąs jį atgauti po kelerių metų. Brolis labai nenoriai su juo išsiskyrė. Vėliau, užuot drožinėję stalo įrankius, juodu su Benu kniaukdavo juos ir visokius indus iš savo namų virtuvės. Po didžiausiu gluosniu Benas iš senų lentų sumeistravo spintelę ir prikalė ją prie kamieno. Joje ir buvo saugomi visi namų ūkio reikmenys. Kartą, iš anksto viską suplanavę, jie paliko spintelėje ant lentynos krekerių dėžutę ir pakelį sausainių. Tačiau sugrįžę po keleto dienų patyrė, kad kažkas (galbūt meškėnas) spėjo apsilankyti anksčiau už juos. Tiesa, Benas šaipėsi, kad tai galėjęs būti ir lokys. Kali nepriėmė jo žodžių už gryną pinigą, bet jai buvo smagu įsivaizduoti, kad netoliese klaidžioja lokienė ir žiaumoja jos aptrupėjusius sausainius bei kvietinius krekerius.
Mergaitė spėliojo, ar mama jau bus spėjusi jos pasigesti. Ar jaudinasi dėl jos, ar ieško. Staiga Kali pilvas sugurgė ir ji skubiai priglaudė prie jo laisvąją ranką vildamasi nutildyti. Galbūt vos už dviejų medžių esančioje jų spintelėje dar galima rasti ko nors valgomo? Sušnarpštęs Grifas pramerkė akis, jo žvilgsnis pradėjo klaidžioti Kali veidu.
– Nuo tavęs nekaip kvepia, – stačiokiškai drėbė jis, nė nesusimąstydamas, kad nuo jo bjauriai trenkia alumi, prakaitu ir svogūnais. – Kelkis, drožiam. Metas pasirūpinti, kad šeima vėl susijungtų. Kuriuo taku turime eiti?
Kali svarstė atsivėrusias galimybes. Galėtų pameluoti nuviliodama jį į girios gilumą, ir sprukti pirmai progai pasitaikius. Arba parodyti teisingą kelią ir vieną kartą baigti. Antrasis pasirinkimas nugalėjo. Jau buvo spėjusi išalkti ir nuvargti, todėl norėjo greičiau grįžti namo. Liesu nešvariu pirštu parodė į taką, kurio jiems reikėjo.
– Kelkis, – liepė Grifas.
Kai Kali pašoko ant kojų, jis paleido jos ranką. Mergaitė pradėjo purtyti ją, kad vėl pajustų nutirpusius pirštus. Juodu atrodė keistai: Grifas ėjo paskui ją uždėjęs ranką ant peties ir mynė ant kulnų. Kali sunkiai plumpino, slegiama jo mėsingos rankos, bet išvedė juodu iš Gluosnių pievelės, o už šimto jardų pasuko į siaurą vingrų Plačialapio tabako keliuką. Kali iškart pastebėdavo, jeigu kas nors perėjo taku anksčiau už ją. Mat per naktį vorai priausdavo voratinklių skersai ir išilgai, nuo vieno stiebo prie kito. Kai ryto saulė šviesdavo taip pat skaisčiai kaip dabar, Kali galėdavo įžiūrėti plonytėlių gijų, nelyginant trapių trumpalaikių užkardų neregimai girios veiklai. „Laikykis nuošalyje“, – tarsi šnabždėdavo jos. Tad ji visada apeidavo voratinklius stengdamasi nepažeisti jų audinio. Jeigu iš voratinklių būdavo likusios karančios gijos, Kali žinodavo, kad kažkieno jau būta. Jeigu atidžiau patyrinėjusi rasdavo ir žmogaus pėdų, atsitraukdavo ir sukdavo į kitą kelią. Kali patikdavo mintis, kad ji – vienintelė gyva būtybė per mylių mylias aplinkui. Kad marga su baltais lopais voveraitė, tupinti ant seno dūlančio medžio šakos, prispaudusi letenėles prie snukučio, pirmą kartą mato žmogų. Tad nereikia trukdyti nei šio padarėlio liūdnomis akimis, nei jo pasaulio. Šiandien mergaitė irgi rūpestingai aplenkė raudonąjį klevą. Nuo jos žingsnių sukeltos oro bangos voratinklis akimirką pavojingai susiūbavo, bet netrukus nurimo.
Dešinėje kažkas sušnarėjo išgąsdindamas abudu. Pro pat juos, uostinėdamas jų pėdsakus, prabėgo didžiulis rudai auksinės spalvos šuo. Kai Kali ištiesė ranką norėdama jį paglostyti, jis jau buvo nuskriejęs į priekį, vilkdamas paskui ilgą raudoną pasaitą.
– Viešpatie! – suriaumojo Grifas ir griebėsi už širdies. – Vos ne mirtinai išgąsdino. Drožiam.
Iki tol tik vienam gyvūnui pavyko įvaryti Kali baimės vaikštinėjant po girią. Būtent suodžių spalvos varnui blizgančiomis tarsi riebaluotomis plunksnomis, tūnančiam kreivakamieniuose klevuose, negandas pranašaująs jo krankimas stelbė prislopintą girios gaudesį. Ji įsivaizdavo būrį varnų, spoksančių į ją blizgančiomis ir šaltomis apvaliomis akutėmis iš margos lapijos slėptuvės. Lūkuriuojančių, tykančių. Atrodė, kad šie paukščiai seka ją per atstumą, triukšmingai smigdami žemyn. Kali pažvelgė į viršų. Varnų nesimatė, tik vienišas pilkaplunksnis bukutis straksėjo medžio kamienu ieškodamas vabzdžių.
– Ar tu tikra, kad einame reikiama kryptimi? – pasidomėjo Grifas ir sustojo atidžiai dairydamasis aplinkui. Žodžius jau tarė aiškiau, nebeveldamas.
Mergaitė linktelėjo. Jie ėjo dar dešimt gerų minučių, kol Kali išsuko iš Plačialapio tabako tako ten, kur vešliai kerojo gervuogės ir lipniakamieniai riešutmedžiai. Ji atidžiai stebėjo žemę sau po kojomis, bene pamatys kur nuodingąjį žagrenį. Neradusi patraukė toliau vinguriuodama sulig kiekvienu žingsniu. Nelauktai medžių tankynė baigėsi, ir jie atsidūrė pagiryje, Luiso užpakalinio kiemo prieigose. Žolė buvo rasota ir peraugusi. Nedidelėje