Kietaširdis teksasietis. Diana Palmer
Читать онлайн книгу.
giliai įkvėpė.
– Jeigu jums nepatinka maži miesteliai, gal geriau grįžkite ten, iš kur atkeliavęs? Jeigu tik galite tą padaryti įprastu būdu, – pasakė ji ir žodžius palydėjo šypsena.
Užuominos jis nepraleido.
– Aš – ne velnias.
– Tikrai? – suabejojo ji ir išpūtė akis.
Jis primerkė vieną akį.
– Norėčiau gauti šias knygas tiesiai į namus. Aš per daug užsiėmęs ir specialiai dėl jų nekeliausiu į miestelį.
– Atsiųskite savo apsaugininką.
Jis pažvelgė pro duris į augalotą vyrą, kuris stovėjo sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir atsirėmęs į pikapo vairuotojo dureles.
– Šokėjas Tonis – ne pasiuntinukas.
Ji dar labiau išplėtė akis.
– Šokėjas Tonis? Gal jūs priklausote kokiai gaujai?
– Ne, aš nepriklausau gaujai! – atšovė jis. – Tonio pavardė – Danzeta. Tonis Šokėjas. Aišku?
– Na, man jis labiau primena smogiką, – atsakė Sara.
– Tikriausiai nemažai jų teko pažinti, ar ne? – sarkastiškai pasiteiravo vyriškis.
– Jeigu būtų tekę, šį vakarą eidamas miegoti dar kartą patikrintumėte durų užraktus, – sulaikiusi kvapą atkirto ji.
– Tai ar galite pristatyti knygas?
– Taip, bet pristatymas kainuos dešimt dolerių. Benzinas brangus.
– Ką vairuojate? – paklausė jis. – Gal tarpmiestinį autobusą?
– Turiu folksvageną, labai ačiū, bet jūsų ranča už šešių mylių nuo miestelio.
– Pateiksite bendrą sąskaitą, kai bus knygos. O aš pasirūpinsiu, kad buhalteris išrašytų čekį. Pasiimsite jį pristačiusi knygas.
– Gerai.
– Verčiau pasakysiu telefono numerį. Knygose jo nerasite.
Apvertusi lapą su knygų sąrašu, Sara užsirašė padiktuotą numerį.
– Dar norėčiau gauti du žurnalus apie finansus, – pridūrė jis ir pasakė leidinių pavadinimus.
– Pasidomėsiu, ar mūsų skirstytojas juos turi. Gali būti, kad ne.
– Taip man ir reikia, kad persikrausčiau į Atokiąją karvių ganyklą, – sumurmėjo vyriškis.
– Tikriausiai turėčiau atsiprašyti, kad čia kiekvienoje gatvėje nėra prekybos centrų! – atšovė Sara.
Jis įrėmė piktą žvilgsnį.
– Tokios nemandagios darbuotojos man dar neteko sutikti.
– Paprašykite asmens sargybinio paskolinti saulės akinius, tada manęs visai nematysite.
Jis tvirtai sučiaupė lūpas.
– Jums būtų visai neprošal perskaityti knygą apie geras manieras.
Sara sarkastiškai nusišypsojo.
– Na, o aš paieškosiu jums veikalo apie žmogėdras.
Jis vertinančiu žvilgsniu nužiūrėjo ją nuo galvos iki kojų.
– Užteks tų, kurias išvardijau sąraše, jei malonėsite. Lauksiu jūsų skambučio kitos savaitės gale.
– Taip, pone.
Jis kilstelėjo galvą.
– Jūsų šefo padėtis tikriausiai beviltiška, jeigu tokiam žmogui kaip jūs patikėjo rūpintis vieninteliu savo pragyvenimo šaltiniu.
– Šefė, ne šefas. Beje, šefė mane labai mėgsta.
– Gerai, kad bent kas jus mėgsta, – pasakė jis ir apsisuko eiti, bet tarpduryje stabtelėjo. – Jums iš po kelnių matyti skirtingų spalvų kojinės, auskarai taip pat skirtingi.
Sarai nesisekė derinti. Daug kas žinojo jos praeitį, todėl buvo ganėtinai malonūs ir šio trūkumo aikštėn nekėlė.
– Nevergauju madai, – apsimestinai išdidžiai atšovė ji.
– Taigi. Pastebėjau.
Vyras žengė pro duris, o ji nesumojo tinkamai atsikirsti. Jam pasisekė, kad Sarai po ranka nepasitaikė jokio daikto, nes būtų paleidusi įkandin.
Dy Harison leipo iš juoko išgirdusi, kaip kandžiai Sara apibūdino naująjį knygyno klientą.
– Visai nebuvo juokinga, – paprieštaravo Sara. – Džeikobsvilį jis pavadino Atokiąja karvių ganykla, – subambėjo.
– Akivaizdu, kad tas vyriškis skoniu nepasižymi, – išsišiepė Dy. – Bet vis tiek panoro užsisakyti gausybę knygų, taigi, mieloji, aukojaisi ne veltui.
– Bet man dar reikės knygas jam ir pristatyti, – sudejavo Sara. – Savo valdose jis tikriausiai laiko šunis žmogėdras, o patvoriuose išslapstęs kulkosvaidžius. Reikėjo pamatyti jo vairuotoją! Atrodė kaip tikrų tikriausias smogikas!
– Turbūt jis tik labai ekscentriškas, – ėmė raminti Dy. – Kaip ir senasis Dorsis.
Sara prisimerkusi pažvelgė į darbdavę.
– Senasis Dorsis leisdavo savo aviganiui tupėti prie stalo ir drauge ėsti. Tas vaikinas tikriausiai pats sušveistų šunį pietums!
Dy nusišypsojo. Naujasis klientas buvo kaip tik toks, kokio ir laukė, – turintis skonį ir vertinantis brangias knygas.
– Jeigu jis užsakys daug knygų, pakelsiu algą, – drąsiai pažadėjo Dy.
Sara papurtė galvą. Dy nesuprato esmės. Jeigu per dažnai tektų susidurti su šiuo klientu, Sara galiausiai atsidurtų kalėjime dėl užpuolimo ir sužeidimo.
Sara grįžo į mažus savo namus. Tarpduryje ją pasitiko Morisas. Senas, kovos randų paženklintas katinas su geltonais dryžiais. Jis buvo netekęs uodegos galiuko, abi ausys pradrėkstos. Užėjus perkūnijai šis benamis ėmė gailiai kniaukti prie namų durų. Sara jį įsileido. Tai nutiko prieš aštuonerius metus. Seneliui atrodė, kad šis padaras – gyva bėda. Bet Sara jį nuolat gynė.
Užstojo Morisą, net kai teko keisti subraižytą kėdę ir išmesti į skutelius sudraskytą kilimą. Sara įtaisė senajam katinui nagų galandimo stulpą, o pati nusipirko vandens pistoletą. Morisas baisiai nemėgo vandens. Kai tik imdavo ką nors nederama daryti, Sara kaipmat paleisdavo į jį srovę. Ilgainiui katinas aprimo ir nustojo kėsintis į baldus. Dabar jis tik valgydavo ir miegodavo išsitiesęs saulėje. Kartais susirangydavo Sarai ant kelių, kai ši žiūrėdavo mažą spalvotą televizorių. Bet meilumu tikrai nepasižymėjo ir nesileido imamas ant rankų. Net kandžiojosi.
Sara glostė katiną žiūrėdama mėgstamą laidą apie įstatymus.
– Gal ir gerai, kad į mūsų namus neplūsta svečiai, Morisai, – susimąsčiusi švelniai prabilo. – Tau tikrai nepatiktų bendrauti, – sučiaupusi lūpas ji pažvelgė į katiną. – Pažįstu vaikiną, kuris tau patiktų, – pasakė ir pati sukikeno. – Matyt, traukiu blogų manierų turinčius gyvūnus ir žmones.
Kita savaitė Sarai prabėgo akimoju. Džeredo Kamerono užsakymą Dy pateikė pirmadienį. Sara vylėsi, kad žmogėdros knygų negaus, tad lengviau atsikvėpusi tobulins bendravimo įgūdžius. Bet visos užsakytos knygos buvo pristatytos laiku – penktadienį.
Ji surinko Džeredo Kamerono padiktuotą numerį.
– Kamerono