Magnato sutramdymas. Carol Marinelli
Читать онлайн книгу.
ekstravagantiško Luko pasiūlymo, bet sėdėti apsivilkus pižamą, pietauti prie televizoriaus ir žiūrėti savo mėgstamą laidą namas buvo per didelis, o ji per daug vieniša.
Vieniša…
Ji niekada to neprisipažino net pati sau.
Taip, Ema turėjo draugų ir darbą, buvo užsiėmusi… bet kartais, kartais ji trokšdavo nebūti tokia protinga, tokia ciniška ir tokia įtari, kai kelyje pasipainiodavo koks vyras.
Ji pasiėmė žurnalą, iš karto atsivertė gyvenimo būdo puslapį ir pradėjo skaityti apie kitų žmonių gyvenimą, kitų žmonių rūpesčius, ir kaip jau buvo milijoną kartų, pradėjo ilgėtis savo mamos. Ilgėjosi pokalbių, kurie, be abejo, suktųsi apie vaikinus ir vyrus. Atrodė, kad visoms kitoms tie dalykai pavyksta lengvai – jos draugės įsimylėdavo ir liaudavosi mylėjusi, užmegzdavo vieną draugystę po kitos, kai kurios net ištekėjo arba apsigyveno kartu su savo mylimaisiais.
Tik Ema jautėsi tarsi palikta pradiniame taške.
Per daug sutrikusi dėl brolių patyčių, per daug bijanti būti įskaudinta, ji nuslėpė savo pirmuosius įsimylėjimus, paauglystėje neidavo į pasimatymus, pavydėdavo kitoms, kurioms šie pasimatymai buvo tarsi lengvas žaidimas, jos tiesiog nerdavo į juos ir sakydavo taip.
Mieloji Barbara, – mintyse ji rašė laišką.
Aš esu patraukli dvidešimt ketverių metų mergina, turiu draugų ir darbą, esu labai užsiėmusi ir vis dar esu skaisti.
Ak, aš ką tik atsisakiau praleisti naktį Paryžiuje su seksualiausiu vyru žemėje.
Tai būtų savaitės laiškas!
Nors ir buvo puiku grįžus namo nerasti jokių pranešimų iš slaugos namų, kuriuose gyveno jos tėvas, nei naujų sąskaitų pašto dėžutėje, ji vis tiek jautė nepasitikėjimą savimi. Išjungusi televizorių Ema kelias akimirkas dvejojo.
Šią trumpą dvejonių akimirką ji gailėjosi, kad nėra kvaila, ir troško to impulsyvumo, kuris traukia prie vyrų ir kurio jai labai trūko.
Gailėjosi, kad nesutiko su Luko nuostabiu pasiūlymu.
Lukas perjunginėjo televizoriaus kanalus.
Ne todėl, kad būtų ką nors žiūrėjęs. Televizorius visą dieną įjungtas kaip fonas šuniui, Pipirui… ir ne todėl, kad gyvūnas tai vertintų.
Vakaras be galo prailgo, o jis stovi čia apgailestaudamas, kad žiovauja iš nuobodulio vienuoliktą valandą Paryžiuje, bet jaučiasi žvalus ir visiškai pailsėjęs dėl laiko skirtumo likus penkioms minutėms iki vidurnakčio Londone.
Turėtų būti išsekęs, nes ant kojų nuo penktos valandos, tačiau jo galva veikė kaip kompiuteris. Hemingsas, didžiulis prekybos tinklas, išsikvietė jį per vėlai, kad jis galėtų užkirsti kelią jo bankrotui.
Nebent sugebės sugalvoti, kaip jį išgelbėti.
Jis čiupo iš šaldytuvo butelį alaus ir stengėsi apie tai nebegalvoti, stengėsi pailsėti – jam jau įkyrėjo kelionės ir reikalai. Kodėl visi trokšta susitikti su juo asmeniškai, kodėl nenori bendrauti akis į akį priešais ekraną pasitarimų kambaryje?
Po velnių, pakaktų elektroninio pašto.
Praverstų seksas.
Atsirastų daugybė norinčių.
Tačiau jam nebuvo jokio noro kalbėtis.
Šįvakar net nenorėjo apsimesti, kad yra kuo nors susidomėjęs.
Kaklaraištis ir rankogalių sąsagos tarsi prilituoti, reikėjo padėti alų ir jais atsikratyti.
Tada pasirūpinti Pipiru.
Lukas piktai suburbėjo ant rausvai gelsvos spalvos miniatiūrinio pudelio, kuris atsakė jam urzgimu. Jis išleido jį į didžiulį balkoną, kad atliktų savo reikalą.
Tarnaitė iš ryto sutvarkys.
Marta, jo buvusi draugė, užsukusi į jo namus Sicilijoje nekviesta nusprendė drauge apsigyventi, o paskui, kai Lukas paprašė jos išsikraustyti – jau prieš trejus metus! – lyg netyčia paliko Pipirą.
– Tu, – pasakė Lukas sugrįžęs prie šaldytuvo ir ieškodamas ko nors užkąsti, – esi pats šlykščiausias padaras, kokį kada nors esu matęs.
Lukas praplėšė pakuotę ir išsitiesęs ant sofos pradėjo graužti vištos šlaunelę, o Pipiras nerimastingai trypčiojo šalia jo ant grindų.
– Tu laikaisi dietos, – priminė jam Lukas. Viena akimi žiūrėdamas per televizorių rodomą detektyvą jis pagaliau nusileido ir numetė kelis kąsnelius ant grindų, atsilygindamas šuniui už tai, kad išmoko naują žaidimą – neseniai Lukas išsiaiškino, jog komandą duok leteną pakeitus į duok penkis rezultatas gaunamas toks pat, tik teikia didesnį pasitenkinimą.
Išsiskyrimas su Marta buvo tikrai bjaurus – jos ašaros ir protestai dėl netikėto išsiskyrimo neturėjo precedento – ji vis klausė, kaip jis gali atsisakyti to, kas taip gera.
Marta išvyko palikusi Pipirą – paprasčiausiai nepasiėmė jo, nes buvo įsitikinusi, kad Lukas apsigalvos ir paskambins, susisieks su ja, tačiau vieno dalyko ji tik rai nežinojo: jeigu jau Lukas ką nors baigia, tai baigia visiems laikams.
Kad Lukas geriau jau pats rūpinsis nukaršusiu, dvokiančiu senu šunimi, negu vėl susitiks su ja.
Detektyvas per televizorių buvo ne toks jau nuobodus…
Likus trims minutėms iki paskutinio epizodo pabaigos Lukas nusprendė, kad detektyvai tikrai gali jį įtraukti.
Tuo metu pradėjo rodyti filmo kūrėjų sąrašą.
Tada jis suprato, apie ką kalbėjo Ema.
Suprato, kad ir ji žiūri šį detektyvą.
Jis tai suprato. Ir pamanė, kad geriau jau ji būtų sutikusi vykti į Paryžių.
Antras skyrius
Ketvirtadienio pavakarę, be penkiolikos minučių penktą, visi Damato finansininkų darbuotojai, išskyrus Emą, bruzdėjo susijaudinę. Grįžusi po susitikimo su vadybininku darbo biržoje ir eidama tarp stalų ji matė, kad bendradarbės dažosi ant stalų susikrovusios makiažo priemones – vienos atsargiai, kitos į nieką nekreipdamos dėmesio, užuodė bendrose biuro patalpose tvyrantį ką tik papurkštų tarpusavyje nederančių kvepalų tvaiką. Net vaikinai buvo įsitraukę į šį ritualą – sugrįždavo iš vyrų tualeto ką tik iš naujo susitvarkę plaukus, o spindinčios jų akys išdavė, kad artėja darbo dienos pabaiga.
Londone buvo ketvirtadienio vakaras ir atrodė, kad visi turi planų.
Visi, išskyrus Emą.
Ji su skausmu prisiminė, kad ketvirtadienio vakaras praneša apie artėjantį savaitgalį. Kad penktadienio rytą ji praleis sukiodamasi prie kavos aparato ir smulkiai analizuodama praėjusį vakarą.
Ji būtų laiminga, jeigu reikėtų išeiti iš čia apie septynias, tada aplankyti tėvą, sugrįžti atgal kitos dienos šeštą ryto, susitikti su Luku, o paskui pusę devynių išskristų į susitikimą Škotijoje.
Evelina vis dėlto apsigalvojo ir kitą dieną pasiūlė Emai darbą, taigi ji jau šešias savaites dirbo išsvajotame darbe. Ir nors kaip tik apie tokį darbą ji svajojo, jis buvo nepaprastai sunkus – Luko Damato asmeninės sekretorės padėjėja, ne vien šio darbo pavadinimas buvo sunkiai paaiškinamas. Kaip Evelina jai išdėstė jau pačią pirmą dieną, kiekviena Luko minutė buvo brangi. Iš tikrųjų net labai brangi, todėl jis turėjo specialią kelionių komandą, du padėjėjus ir ieškojo trečio, keturis nuolat dirbančius vairuotojus, faktiškai visą flotilę pavaldinių, kurie rūpinosi smulkmenomis ir sudarė Lukui sąlygas daryti tai, ką jis moka geriausiai – gelbėti