Pavojinga aistra. Sandra Marton
Читать онлайн книгу.
tle>
PIRMAS SKYRIUS
Penktąją aveniu tarsi stebuklinga skraistė užklojo gruodžio vakaras. Palengva temo, gatvėse mirguliuodami žiebėsi pirmieji žibintai ir apšvietė tingiai iš dangaus krintančias snaiges. Pro namų langus sklido medaus tirštumo šviesa. Kitapus gatvės pritilusį Centrinį parką uždengė tviskanti balta paklodė. Vaizdas atrodė toks užburiantis, kad net pavargęs niujorkietis būtų šyptelėjęs. Tik ne šešioliktame aukšte prie lango sustingęs vyras. Kaip gali šypsotis žmogus, apakintas baisaus įniršio? Šeichas Salimas al Tajus – Senahdaro karalystės kronprincas, Alhandros dykumos liūtas ir savo tautos globėjas – stovėjo lyg marmurinė statula, rankoje gniauždamas taurę brendžio. Nieko nenutuokiantis žiūrovas būtų pamanęs, kad šios žydros ir šaltos tarsi ledas akys įsmeigtos į po kojomis atsivėrusią sceną. Iš tiesų vyriškis vargiai ką matė. Jis buvo paskendęs mintyse – mąstė apie tai, kas nutiko per pastaruosius penkis mėnesius, staiga netikėtas judesys atkreipė jo dėmesį ir grąžino į tikrovę. Tai buvo vanagas. Atrodė, laukinis paukštis sustingo ore, bet tuoj pat grakščiai nutūpė ant balkonėlio turėklų ir nagais grybštelėjo langą. Šį veiksmą pastaraisiais mėnesiais kartojo dažnai. Akivaizdu, kad jautėsi nesavas. Vanagui nederėjo čia būti tokiu metų laiku, bet jis (kaip ir Salimas) sugebėjo išgyventi. Šeichas pajuto, kaip įtampa kiek atlėgo. Nusišypsojo, kilstelėjo ranką su taure, lyg būtų nebyliai sveikinęs bičiulį, ir vienu gurkšniu ištuštino taurę. Salimo nieku gyvu nebūtum pavadinęs sentimentaliu. Sentimentalumas – silpnybė. O jis vertino drąsą, blaivų protą ir ryžtingumą. Vanagas turėjo šias savybes. Paukštis išgyveno nesvetingoje aplinkoje. Velniai rautų. Išgyvens ir jis. Gal palyginimas ir labai tiesmukas, bet tinka. Salimas buvo apdovanotas galybe savybių – tiesa, ne vien gerų, kaip parodė pastarieji mėnesiai, nors tiesos niekada nebijojo. Būtina ją pripažinti, kad ir kokie būtų padariniai. Vanagas pašiaušė rusvai gintarines plunksnas ir įsmeigė skvarbų žvilgsnį į parką. Netrukus atslinks naktis, tad paukštis rengėsi paskutinei dienos medžioklei. Ar ji bus sėkminga? Salimas tuo neabejojo. Vanagas buvo tikras grobuonis, patyręs medžiotojas ir šaltakraujiškai nulemdavo aukos baigtį.
Jis pasirodė prieš metus – lengvai sklendė virš gaudžiančių automobilių upės, tada nutūpė ant turėklų tiesiai priešais Salimą. Tas vaizdas privertė krūptelėti. Šeichas puikiai pažinojo šiuos paukščius – augino juos, dresavo, skraidino Senahdaro kalnuose ir dykumose. Jie buvo drąsūs. Nepriklausomi. Laukiniai. Nesvarbu, kad išmokę ramiai tupėti ant ištiestos žmogaus rankos. Salimas pajuto, kaip jam suspaudė širdį dėl neišvengiamos vanago baigties. Laukinis paukštis čia neišgyvens. Kokia neteisybė. Vanagas sklandė elegantiškoje alėjoje, šalia plytinčiame parke, tarsi būtų buvęs kalnuose ar dykumoje, kur neabejotinai ir yra tikrieji jo namai. Salimas su malonumu užleido terasą svečiui. Šis mėgavosi vienatve – atrodė išdidus, nenugalimas. Šeichas šyptelėjo – ir jo niekas nenugalės. Pastaruosius penkis mėnesius buvo tikras kvailys. Laikas atsiteisti už įžeidimą. Kuo skubiau. Jis kilstelėjo prie lūpų taurę ir pajuto, kaip skysčio likučiai nudegino gerklę.
Prisiminimai kaitino kraują – ji melavo, o jis įkliuvo į spąstus, kurie spendžiami nuo neatmenamų laikų, toji moteris jį pažemino. Šlykščiai melavo naudodamasi savo kūnu. Tie jos atodūsiai, dejonės, tylūs šnabždesiai aptemdę jam protą.
Taip, o taip. Dar kartelį. Salimai, paliesk čia. Ak, štai taip. Taip. Tik… o taip. Tavo burna. Tavo rankos…
Velniai rautų!
Jis susijaudino vien nuo prisiminimų. Nors ji apsimetinėjo, Salimas negalėjo pamiršti to jausmo. To šilko, karščio, jos burnos saldumo. Pritvinkusių krūtų delnuose. Viskas buvo netikra. Na, išskyrus jos seksualinį apetitą. Tik geidė ne jo. Ji apgavo, žaidė su juo, apžavėjo, kad nesuprastų tiesos. Ir suteršė garbę. Kaip kitaip apibūdinti tai, kad nubudęs vieną rytą neberado nei jos, nei dešimties milijonų dolerių? Svilinantis įniršis perskrodė kūną. Salimas nusisuko nuo lango ir perėjo per kambarį. Butelis prancūziško konjako stovėjo kur paliktas. Šeichas tylomis jį atkimšo ir šliūkštelėjo į taurę.
Gal jis kiek ir perdėjo. Greisės pasigedo ne nubudęs – juk juodu nėkart nepraleido drauge visos nakties. Na, nebent sykį. Ar du. Tikrai ne daugiau. Ir pasiliko jis visai nakčiai tik todėl, kad buvo bjaurus oras ir labai vėlyvas metas. Tai vienintelės priežastys. Jis gyveno savo bute, ji – savo. Salimas taip elgėsi visada – nesvarbu, kiek truko romanas. Per didelis artumas (kad ir koks nuostabus būtų buvęs seksas) priveda prie pažinimo, o pažinimas – prie nuobodulio.
Pastarąjį kartą iš tos moters lovos pakilo penktadienio vakarą ir išskrido su reikalais į Vakarų pakrantę. Po savaitės grįžęs į Niujorką jos neberado. Išgaravo ir dešimt milijonų: pinigai buvo pasisavinti iš sąskaitos, kurią valdyti galėjo tik jis pats. Salimas susipylė gerą gurkšnį brendžio, pasisuko ir nužingsniavo prie stiklinės sienos. Snigo nebe taip smarkiai, vanagas tebetupėjo ant turėklų – tylus, ramus. Rusvos, pilkšvos ir gintarinės jo plunksnos spindėjo.
Iš dešimties milijonų dolerių Salimas neaptiko nė cento. Kaip ir juos nugvelbusios moters. Vis tiek netrukus ją suras. Tikrai. Dabar tik apie tai įstengė galvoti. Įkyrios mintys ėmė suktis nuo tada, kai paskambino jo samdytas privatus detektyvas (paaiškėjus, kad policija ir FTB niekam tikę). Dabar jis laukė atvykstančio seklio. Penki mėnesiai. Dvidešimt savaičių. Šimtas keturiasdešimt kažkiek dienų… ir štai galiausiai išpildys savo troškimą. Atkeršys.
Gerklę nudegino dar vienas gurkšnis stipraus gėrimo, bet kūno neužliejo šiluma. Salimas ją pajus tik baigęs tvarkyti reikalus su Greise Hadson – savo meiluže.
Juk jis – vyras. Jaunas, pritvinkęs seksualinių syvų, jam niekada neteko ieškoti moterų. Jas pažino būdamas šešiolikos gimtajame Senahdare ir nuo to laiko tik pats nutardavo, su kuria būti.
Greisę, kaip meilužę, irgi pasirinko pats. Nors toks sprendimas buvo neįprastas. Dažniausiai jam krisdavo į akį gražuolės. Ypač dailios, smulkutės brunetės. Salimas buvo šiuolaikiškas – mokslus baigė Jungtinėse Valstijose, bet paisė tradicijų. Moterys, kurios suvokė, kaip svarbu įtikti vyrui, galėjo ilgai mėgautis jo dėmesiu.
Greisė buvo visiškai kitokia. Aukšta, bet jam tesiekė petį, kad ir su mėgstamais aukštakulniais bateliais. Niekas nebūtų jos pavadinęs smulkute. Plaukai – gelsvi su rusvu atspalviu. Kai pirmą kartą ją pamatė, Salimui panižo nagai ištraukti segtukus ir leisti jiems laisvai kristi. Kai galiausiai tai padarė, išvydo nuostabią liūtę. Tokia nė už ką neveidmainiautų, siekdama patenkinti vyrą. Tiesa, ji pasižymėjo puikia iškalba, buvo mandagi, bet tiesmuka, kaip nė vienas Salimo pažįstamas vyras. Apie viską turėjo savo nuomonę ir nesivaržydama ją reiškė. Atrodė daili, paslaptinga. Nė sykio neparodė net menkiausio ženklo, kitaip nei visos moterys, kai nusižiūrėdavo kokį vyrą. Dabar Salimas neabejojo kodėl. Nuo pirmos akimirkos Greisė rezgė planą, gudriai spendė pinkles. O jis buvo aklas. Pastebėjo tik jos kitoniškumą. Velniai griebtų, ji tikrai išsiskyrė iš kitų. Greisė dirbo jam. Iki tol Salimas nepainiojo reikalų ir meilės. Nedera dirbti ir smagintis toje pat vietoje. Jei sulaužai šią taisyklę – prisiprašai bėdos.
Salimo gyvenime ji atsirado per netikėtumą. Jo vyriausiąjį finansininką – rimtą, kone rūstų, nė lašelio humoro jausmo neturintį viengungį pasišiaušusiais plaukais ir storais akinių stiklais – pasiglemžė vidutinio amžiaus krizė su visais savo atributais – jauna ilgakoje blondine ir naujausiu poršė. Vieną dieną vyrukas dar sėdėjo prie darbo stalo, o kitą – jau gyveno su žaviąja blondine bendrame bute Majamyje. Aplinkiniai pokštavo:
– Visai neteko proto dėl tos mažulės.
Kurį laiką Salimas irgi kikeno, bet padėtis darėsi vis rimtesnė. Reikėjo kito žmogaus, ir skubiai. Salimas elgėsi labai racionaliai – pasiūlė šias pareigas vyriausiojo finansininko padėjėjui Tomui Šipliui. Bet tada įmonėje atsirado dar viena spraga. Naujajam finansininkui prireikė padėjėjo.
– Domino, – lyg atsiprašydamas gūžtelėjo pečiais naujai iškeptas finansininkas.
Salimas suvokė, jog tai gryna tiesa. Tad paliepė ką nors nusamdyti. Juk užduotis tokia paprastutė…
Velnias… Taurė rankoje ir vėl buvo tuščia. Salimas nuėjo prie baro ir ją pripildė. Kur tas detektyvas? Juodu sutarė susitikti pusę penkių. Bet dar nebuvo nė keturių. Reikia nusiraminti. Taip ilgai laukė, gali ir dar palūkėti.
Miestą užklojo vakaro marška.