Pažadėk, kad grįši. Tess Gerritsen
Читать онлайн книгу.
pamatė Kistnerio sekretorių, nesišypsantį, švariai nusiskutusį tailandietį.
– Pone Barnardai, – kreipėsi sekretorius, – atsiprašome dėl sugaišto laiko, bet iškilo neatidėliotinas reikalas.
– Ar dabar jis su manimi susitiks?
Sekretorius nesmagiai mindžikavo.
– Deja…
– Laukiu nuo trečios valandos.
– Suprantu, bet atsirado kliūčių. Regis, generolas Kistneris negalės su jumis susitikti, kaip buvo planuota.
– Gal galiu priminti, kad ne aš prašiau susitikti. Pasiūlė generolas Kistneris.
– Taip, bet…
– Paskyriau jam laiką, nors mano dienotvarkė įtempta… – Gajus leido sau sutirštinti spalvas. – Atvykau tokį kelią ir…
– Suprantu, bet…
– Bent pasakykite, kodėl jis reikalavo susitikti.
– Teks pačiam jo paklausti.
Iki šiol slopinęs susierzinimą Gajus staiga išsitempė. Nors nebuvo ypač aukštas, visa galva pranoko sekretorių.
– Ar generolas paprastai taip derina reikalus?
Sekretorius vos gūžtelėjo.
– Atleiskite, pone Barnardai. Planai pasikeitė visai netikėtai. – Jo žvilgsnis trumpam nuslydo šalin ir įsmigo į kažką už stiklinių durų.
Gajus pasekė vyriškio žvilgsnį. Pro stiklą pamatė, į ką stebeilijasi sekretorius: į moterį medaus spalvos plaukais.
Sekretorius neramiai sukrutėjo rodydamas, kad jo laukia kiti darbai.
– Užtikrinu jus, pone Barnardai: jei paskambinsite po kelių dienų, sutarsime dėl kito susitikimo.
Gajus pasičiupo portfelį ir pasuko link durų.
– Po kelių dienų aš jau būsiu Saigone, – atkirto jis.
„Iššvaisčiau visą popietę", – pasipiktinęs pagalvojo Gajus, leisdamasis laiptais. Įžengęs į tuščią įvažiuojamąjį keliuką jis prapliupo keiksmais. Jo automobilis stovėjo už šimto jardų, ugniamedžio paunksnėje. Vairuotojo niekur nebuvo matyti. Pažinodamas Puapongą, Gajus spėjo, kad tas turbūt flirtuoja su sodininko dukra.
Pavargęs Gajus nupėdino link automobilio. Saulė kaitino kaip kepimo grotelės, nuo žvyrkelio kilo karščio bangos. Pusiaukelėje iki automobilio Gajus pažvelgė į sodą ir pastebėjo šviesiaplaukę, sėdinčią ant akmeninio suoliuko. Atrodė prislėgta. Nieko keisto – laukė ilga kelionė namo, ir vienas Dievas težino, kada jai pasiseks grįžti.
„Et, velniop", – pamanė Gajus, pasukdamas moters pusėn. Jam praverstų draugija.
Mergina atrodė giliai susimąsčiusi – net nepakėlė akių, kol jis nesustojo tiesiai priešais ją.
– Sveikutė, – tarstelėjo Gajus.
Vilė pašnairavo į jį.
– Labas, – pasisveikino neutraliai: nei draugiškai, nei priešiškai.
– Nugirdau, kad jus reikėtų pamėtėti iki miesto?
– Ačiū, aš jau susitariau.
– Gali tekti ilgai laukti, o aš vis tiek ten važiuoju.
Mergina nieko neatsakė, tad Gajus pridūrė:
– Tikrai, man visai nesunku.
Ji vėl nudelbė jį tiriančiu žvilgsniu. Tos atviros, nemirksinčios sidabriškai pilkšvos akys, regis, skverbėsi į pačią esybę. Ši moteris tikrai ne kokia jautri mimoza. Vėl žvilgtelėjusi atgal į namą ji tarė:
– Mane parveš Kistnerio vairuotojas…
– Bet aš esu čia, o jis – ne.
Ji ir vėl įsmeigė į jį tardantį žvilgsnį. Turbūt nusprendė, kad viskas gerai, nes galiausiai atsistojo.
– Ačiū, būčiau labai dėkinga.
Juodu drauge patraukė žvyrkeliu iki jo automobilio. Priartėjęs Gajus pamatė plačiai atlapotas užpakalines duris, pro jas kyšojo purvinos rudos pėdos. Ant sėdynės išsidrėbęs vairuotojas priminė negyvėlį.
Moteris stabtelėjo ir įsispoksojo į nekrutantį kūną.
– Viešpatie, jis juk ne…
Automobilį sudrebino palaimingas knarkimas.
– Ne, – nuramino Gajus. – Ei, Puapongai! – jis pabeldė į automobilio stogą.
Vyriškis atsakydamas suknarkė garsiau nei griaustinis.
– Pabusk, Miegančioji gražuole! – Gajus vėl pabeldė. – Atsikelsi, ar teks pirmiau tave pabučiuoti?
– Ką? Kaip? – sustenėjo Puapongas, tada pasimuistė ir pramerkė vieną užraudusią akį. – Labas, bose. Taip greitai sugrįžote?
– Gerai išsimiegojai? – maloniai paklausė Gajus.
– Neblogai.
Gajus maloningai mostelėjo Puapongui, kad šis užleistų užpakalinę sėdynę.
– Klausyk, nenoriu tau įkyrėti, bet gal neprieštarautum? Pasisiūliau pavėžėti šią damą.
Puapongas išsirangė lauk, mieguistas nukėblino į vairuotojo vietą ir susmuko prie vairo. Kelis kartus papurtęs galvą, ant grindų susiieškojo automobilio raktelius.
Atrodė, kad moterį apninka vis daugiau abejonių.
– Jūs tikras, kad jis pajėgs vairuoti? – pakuždomis paklausė ji.
– Šis vyras, – pareiškė Gajus, – turi katino refleksus. Kai būna blaivus.
– O jis blaivus?
– Puapongai! Ar tu blaivus?
Įžeistas iki širdies gelmių vairuotojas atrėžė:
– Negi nematyti, kad nesu girtas?
– Štai ir atsakymas, – tarė Gajus.
Moteris atsiduso.
– Pasijutau kur kas geriau.
Ji ilgesingai žvilgtelėjo į namą. Ant laiptų pasirodęs tailandietis tarnas mojavo atsisveikindamas.
Gajus mostelėjo moteriai lipti vidun.
– Laukia ilga kelionė atgal, į miestą.
Ji tylėjo, automobiliui riedant vingiuojančiu kalnų keliuku. Nors abudu sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, daugiausia dviejų pėdų atstumu vienas nuo kito, atrodė nutolusi per milijonus mylių. Žvelgė į gamtovaizdį.
– Ilgokai šnekėjotės su generolu, – prabilo Gajus.
Moteris linktelėjo.
– Turėjau galybę klausimų.
– Jūs žurnalistė?
– Ką? – ji pakėlė akis į Gajų. – Ak, ne. Tai tiesiog… senas šeimos reikalas.
Gajus laukė, ar ji nepasakys daugiau, bet moteris vėl nusisuko į langą.
– Turbūt tas šeimos reikalas be galo svarbus, – tarstelėjo Gajus.
– Kodėl taip sakote?
– Jums išėjus, generolas iškart atšaukė visus susitikimus. Taip pat ir su manimi.
– Jums nepavyko su juo pasimatyti?
– Šnektelėjau tik su sekretoriumi. O juk Kistneris pats pasiūlė susitikti.
Moteris susiraukė akivaizdžiai