Rafaelis turi vesti. Melanie Milburne
Читать онлайн книгу.
aptarinėti tokių asmeniškų detalių su samdoma darbuotoja, nors pelnėte garbingą mano tėvo meilužės statusą.
– Aš nebuvau jūsų tėvo meilužė, – piktai paneigė Ema.
– Man labai sunku tuo patikėti, – įdėmiai ją nužvelgęs atsakė Rafaelis. – Matote, prieš važiuodamas čia, šiek tiek pasidomėjau jumis, Ema Anabele Marš.
– K-ką? – išpūtė akis Ema.
– Pasamdžiau privatų detektyvą, – tęsė jis įsmeigęs į ją sakališką žvilgsnį. – Ne pirmas kartas, kai jūsų globotinis jus pamini savo testamente, ar ne?
Ema nervingai lyžtelėjo lūpas.
– Ne pirmas, bet aš niekada nieko neprašiau. Vienas ar du klientai man atsidėkojo palikdami mažas dovanėles, bet tik norėdami parodyti dėkingumą. Kai slaugai žmogų paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, ligoniui realybės ribos kartais tampa labai neryškios. Jis pradeda žiūrėti į tave kaip į patikimą ir artimą draugę.
– Vis tiek tokiai merginai visos tos dovanos turi atrodyti kaip iš dangaus nukritusios, – nesutrikęs tarė jis.
– Ne visi gimstame turtingi, senjore Fiorenza, – šaltai atkirto ji. – Turėjau sunkiai dirbti, kol pasiekiau tai, ką turiu.
Rafaelis toliau gręžė ją keistu žvilgsniu.
– Pasak mano šaltinių, paskutinius namus palikote ne savo noru. Pati papasakosite ar norite, kad pasakočiau aš?
Ema akimirką suspaudė lūpas.
– Buvau apkaltinta pavogusi šeimos brangenybes ir didelę sumą pinigų, – tarė ji. – Turiu pagrindo manyti, kad mane pakišo kažkas iš artimųjų. Kaltinimus tyrę policininkai priėjo tos pačios nuomonės ir kaltinimus panaikino. Žiniasklaidai, aišku, tai buvo nė motais, žurnalistai persekiojo mane po to ištisas savaites… aš nė neabejoju, kurstomi ponios Benet šeimos skleidžiamų gandų.
– Ar todėl iš Australijos išvykote į Italiją? – paklausė jis, neišsiduodamas, ar patikėjo jos pasiaiškinimu.
– Taip, – patvirtino Ema. – Šiaip ar taip norėjau padirbėti užsienyje, tačiau įtakos turėjo ir tai, kad Melburno spauda tiesiog nepaliko manęs ramybėje. Negalėjau rasti darbo ir man neliko nieko kita, kaip tik pradėti viską kitoje šalyje.
– Kaip sugalvojote verstis tokia veikla?
– Esu slaugė, bet darbas ligoninėje manęs netenkino, – stengdamasi įrodyti Rafaeliui nesanti godi avantiūristė paaiškino Ema. – Neužtekdavo laiko pacientams: pamasažuoti nugarą, išgerti kartu puodelį arbatos… Įsidarbinau privačioje slaugos namuose paslaugas teikiančioje agentūroje ir man patiko. Darbo valandos ilgos, nelieka laiko asmeniniam gyvenimui, nes globotinio būklė reikalauja visą laiką būti šalia, bet teigiami dalykai nusveria neigiamus.
– Nė neabejoju, – vėl pašaipiai tarė Rafaelis. – Paveldėti pusę prabangios vilos Italijoje ir dosnią pinigų sumą – to tikrai nepavadinsi jūsų darbo trūkumu.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.