Kur baigsis kelionė?. Carla Kelly
Читать онлайн книгу.
kad strazdanos buvo trūkumas, bet mama visada sakydavo, jog tai tik linksmas nosies papuošimas ir anokia kliautė.
– Norėčiau turėti pinigų, – prisipažino ji žinodama, kad ponia Morison nelaido liežuvio. – Man dvidešimt septyneri, juk jau turėjau ką nors patirti.
Tą naktį gulėdama lovoje Merė galvojo apie savo metus ir skaistybę. Tamsoje ji nusišypsojo prisiminusi, kaip atsargiai teta Marta prisilietė prie sueities klausimo – kaip tai atliekama ir kad moters vaidmuo tame reikale menkesnis. Kadangi jiedvi panašaus amžiaus, Dina taip pat dalyvavo tame pokalbyje išpūtusi akis ir išsižiojusi. Merė klausėsi, kaip teta nukaitusi kalbėjo užuominomis, ir savo nuomonę nutylėjo. Mama prieš mirdama, kai Merei buvo penkiolika, kalbėjo tiesiau.
Nors ir tada neapsieita be tylaus įspėjimo, be įžangos į pokalbį apie vyrus ir moteris ir Tai, ką jie daro. Atmink tai, brangi dukra: vieną dieną atsiras vyras, atitiksiantis visus tavo reikalavimus. Lauk jo, nes tikrai bus verta, – patarė mama, nė nesistengdama nuslėpti akyse žybsinčios Maksvelų kibirkštėlės.
Deja, praėjus dviem savaitėms mama mirė palaužta sekinančios ligos. Tėvelio sveikata niekada nebuvo gera, tad po šešių mėnesių jis pasinaudojo proga prisidėti prie žmonos geresnėje vietoje nei pastoriaus namas Montrouze, kur kaminų trauka buvo prasta ir visi nuolat šaldavo.
– Taip aš atvykau į Edinburgą, – pranešė Merė luboms apreiškimo vakarą. – Su manimi čia gerai elgiasi. Man nieko nestinga, bet jaučiuosi tapusi baldu.
Mintys neapleido jos net praėjus savaitei po Visų Šventųjų. Nors teta Marta niekada neprisipažintų, ji buvo prietaringa moteris. Visų Šventųjų išvakarėse, kai aplinkui vaikštinėja dvasios, ji niekada neidavo į tarnų kambarius nešina kalėdinio pyrago receptu. Merė ir ponia Morison nedrįso gerajai moteriškei užsiminti, kad net vaiduokliams neįdomus Renių kalėdinio pyrago receptas.
Merė visada stebėjosi, kodėl tetulė vaisinio pyrago receptą slėpė savo kambaryje, tarsi tai būtų koks didis lobis, kurį iš tokios nesaugios vietos kaip virtuvė galėtų kas nors pavogti. Merė nė už ką neprasitars tetulei, kad ponia Morison jau seniai nusirašė receptą ir laikė jį toje virtuvėje tarp kitų dažnai naudojamų receptų, kur bet kas galėjo jį nukniaukti ar dar nežinia ką iškrėsti.
– Atėjo metas, – pareiškė teta Marta ir įteikė aplamdytą lapą taip išdidžiai, kaip mokėjo tik škotė. – Šiemet prašyčiau iškepti dvylika.
Visada reikėdavo dvylikos. Keturis, brandintus šešias savaites, palikdavo suvalgyti namie per Kalėdas. Kitus aštuonis išsiuntinėdavo draugams ir giminaičiams.
Ponia Morison linktelėjo ir paėmė receptą, žadėdama jį nusinešti į lovą ir pasidėti po pagalve, kol jis vėl saugiai atsidurs viršuje pas ponią Reni.
– Viešpatie, pagailėk jos, – sumurmėjo virėja, kai šeimininkė grįžo į viršų.
Pyragus išgelbėdavo tik storas marcipanų sluoksnis, kuriuo ponia Morison aptepdavo namie, Vapingo gatvėje, liekančius du pyragus. Kai ponia Morison pirmąkart taip pasielgė, ponia Reni tik dar griežčiau suspaudė lūpas, tačiau dėdė Samuelis pritariamai linktelėjo ir kalba buvo baigta.
Dar labiau jam patiko kiti du namams skirti pyragai. Stengdamasi, kad jie nebūtų tokie sausi – galbūt pati pajutusi apreiškimą – ponia Morison kitus du pyragus paskandindavo rome. Tiesa, recepte romas buvo nurodytas, tačiau tik nedidelis jo kiekis. Bijau, kad ranka bus sudrebėjusi, – pamelavo ponia Morison šeimininkei pirmąkart patiekdama tokį pyragą.
Dėdė Semas ne tik pritariamai palinksėjo. Jis ištiesė lėkštutę prašydamas antro gabalėlio. Ir atpjaukit storiau, – pridūrė jis vograudamas.
Taigi Vapingo gatvėje liekantiems pyragams buvo skirtas romas ir marcipanai. Dovanų siunčiamuose pyraguose romo buvo, bet ne tiek daug.
Pyragų gamyba trukdavo ištisą savaitę. Pirmadienį ir antradienį reikėdavo susmulkinti daugybę džiovintų vyšnių, citrusinių vaisių žievelių, razinų bei spanguolių. Migdolus dažniausiai kapodavo per pusę. Namams skirtus pyragus ponia Morison kepdavo trečiadienį, kad jie turėtų daug laiko bręsti tamsioje vietoje. Negana to, virėja į marcipaninius pyragus, kurie storu glajaus sluoksniu pasipuoš tik prieš pat Kalėdas, pildavo vis daugiau romo. Merė visą savaitę padėjo poniai Morison ir danties netekti spėjusiai virtuvės tarnaitei gaminti kalėdinius pyragus. Dinai nepakako kantrybės smulkinti ir pjaustyti ir Merė dėl to jautė palengvėjimą. Pusseserę ji mylėjo, bet kelias valandas pasiklausius nepertraukiamos šnekos Merei įskausdavo galvą. Susižiedavus Dinos pokalbiai darėsi vis gaižesni, be to, ji dar dažniau verkšlendavo.
Gal aš pavydžiu, – toptelėjo Merei pagal tikslius ponios Morison nurodymus pjaustant džiovintas vyšnias ir vaisių žieveles. – Pati norėčiau vyro, nes tada turėčiau vaikų, o mažutėliai man tikrai patinka.
Ketvirtadienį buvo pagaminti dar keturi pyragai, kuriuos iškepė, sudrėkino romu ir nunešė į tamsų kampą ilsėtis ir laižytis žaizdų.
Paskutiniai keturi kasmetiniai pyragai buvo kepami penktadienį, kai į virtuvę įsiveržė ir viską sugadino Dina. Merė kaip tik sumušė kiaušinius į minkštą sviestą ir cukraus pudrą. Jai maišant ir poniai Morison po truputį dedant miltus Dina liepsnojančiomis akimis vaikštinėjo po virtuvę. Ji mosavo kažin kokiu nedideliu daiktu. Merė norėjo, kad pusseserė išeitų. Jai labiausiai patiko maišyti tešlą. Norėjo ramiai mėgautis tešlos minkštumu ir sviesto aromatu, kurį nustelbė nebent tik vanilės ankšties kvapas.
Bet Dinai reikėjo žiūrovų. Merė skausmingai suvokė jau per ilgai ne savo noru buvusi viena jų. Aš pernelyg rami, – sakė ji sau, kol Dina vis labiau audrinosi. – Ką ji darytų, jei išeičiau?
Merei nebuvo lemta sužinoti. Dinos akyse pasirodė ašaros.
– Klausiu tavęs, ar yra šykštesnis vyras už Aldžernoną Peidžą? – putojo ji.
– Kas nutiko, brangioji? – galiausiai pasiteiravo Merė, nes reikėjo tai padaryti. Ji toliau dubenyje maišė cukraus kristalėlius galvodama, kad Dina susiprotės.
Tik ne Dina. Pusseserė Merei prie veido prikišo žiedelį.
– Tas… tas nagas Kalėdoms man atsiuntė šitą pigų menkniekį! Jis mano, jog jį mūvėsiu.
Merė pažvelgė atidžiau. Žiedas tikrai buvo mažas, labai plono aukso ir, regis, subraižytas. Ji prisimerkė. Ne, tai lapų arba šakų raštas.
– Hm. Galbūt jų šeimai jis ką nors reiškia, – spėjo ji.
– Nebent tai, kad visa ta šeima vieni šykštūnai, – atšovė Dina. – Ar tu tokį mūvėtum?
Mūvėčiau, jei mylėčiau būsimąjį vyrą, – pamanė Merė, nors žinojo niekada to nepasakysianti. Ji nusprendė, kad Dina laukia kokio nors atsako, todėl kažką sumurmėjo, kad nutrauktų tylą.
– Aš jo nemūvėsiu, – pasakė Dina ir ilgas jos veidas dar labiau ištįso. Ji įsispoksojo į pyrago tešlą tarytum mesdama jai iššūkį. Paskui prisimerkė ir metė neįtikusį žiedą į tešlą. – Štai! Nusiųskit jį kam nors.
Dina nė neatsigręžusi išėjo iš kambario. Merė pažvelgė į tešlą, paskui į ponią Morison.
– Ji tikriausiai juokauja.
– Vargšas ponas Peidžas, – purtydama galvą pasakė virėja. – Ji tikrai jį pašokdins, – ponia Morison sukikeno ir paėmė medinį šaukštą, kurį Merė atrėmė į dubenį atėjus Dinai. Kelis kartus pamaišė, tada išsiuntė Merę į sandėliuką atnešti skardinės džiovintų vaisių ir apelsinų žievelių.
– Įmaišyk viską, mieloji, – paliepė ji Merei.
– Tikrai? – paklausė