Laikina santuoka. Bella Frances
Читать онлайн книгу.
jie nenorėjo nieko blogo.
– Ačiū, bet ne tu mane įžeidei, tad gali neatsiprašinėti, o aš tikrai ne ten pataikiau, taigi…
Džordžija dirstelėjo į Denio kompaniją, kuri įnešė visai kitą nuotaiką. Net ir stovėdama šalia seksualiausio vyro čia jautėsi nejaukiai. Ypač šalia seksualiausio vyro.
– Dėkui, buvo malonu susipažinti, bet jau eisiu.
Vyriškis truputį susiraukė. Tik vos vos. Tarsi dar nebūtų jai davęs leidimo išeiti. Tikrai juokinga – vyrai kaip jis nebuvo pratę, kad kas nors jiems prieštarautų. Deja, paveikta didelės dozės adrenalino Džordžija rezgė mintį tik kaip greičiau iš čia pasprukus. Kokia prasmė leistis į kalbas? Vien todėl, kad sutiko ją čia, Denis manys, jog ji daug laisvesnių pažiūrų, nei yra iš tiesų. Kad ir kaip jai trūko dėmesio, kad ir kaip troško paglostyti sužeistą savimeilę, verčiau rinksis žmogų, kuris ją nuramins, o ne viską sujauks.
– Tomi, – suurzgė vardą įsakmiu tonu ir prieš ją tuoj pat išdygo asilas iš lifto nudegusia nosimi ir stiklinėmis akimis. Vado akivaizdoje jis elgėsi kaip paklusnus šunytis. Tuoj pat išbėrė atsiprašymą.
– Labai atsiprašau už tai, ką pasakiau… ir padariau lifte.
– Nieko baisaus, – tarstelėjo žvalgydamasi tiesiausio kelio į laisvę.
Vakarėlis įgavo pagreitį. Merginos lyg užprogramuotos pasuko tiesiai prie vaikinų, šypsojosi ir flirtavo. Jų buvo įvairiausių rasių, bet visos gražios. Aukštos, lieknos šviesiaplaukės. Karštuolės iš Lotynų Amerikos. Juodbruvos ir dramatiškos. Elegantiškos mulatės, papūtusios lūpas. Ir, žinoma, baltutėlės airės. Švediškas stalas. Ar visos iš tiesų vienišos? Ar ji pateko į visiškai kitokį vakarėlį, nei tikėjosi?
Atsiprašęs Tomis iškart grįžo prie vaikinų, apsikabino dvi iš koto verčiančias gražuoles ir nuėjo juokdamasis lyg šiandien būtų geriausia diena jo gyvenime.
Džordžija atsigręžė į Denį Rajaną. O, ne. Tikriausiai šis vyras galvoja, kad ji tokia pati lengvabūdė kaip ir kitos, o pats taip pat ieško būtent tokios. Negali būti, kad toks vyras kaip jis būtų vienišas, jei pats to nenorėtų. Tikrai ne. Šie vandenys jai per gilūs ir per daug pavojingi. Metas plaukti į krantą.
– Turiu bėgti, – sumurmėjo spausdama prie savęs rankinę. Neužsibus čia nė sekundėlės.
– Palauk, – tarė siekdamas jos rankos. – Pabūk truputį.
– Ačiū, bet ne. Aš nepratusi prie tokių vakarėlių.
Denis apsidairė ir suraukė antakius.
– Suprantu, apie ką kalbi. Taip pat tikėjausi ko kito, – pasakė ir vėl veriančiai į ją pažvelgė, lyg mėgindamas įtikinti pasilikti. – Gal mums reikėtų susirasti… padoresnę vietelę?
Džordžija iš visų jėgų stengėsi nusukti akis, tačiau mėlynų atspalvių jūra traukė į save… nei lopinėlio debesų pilkumo ar samanų žalumos… tik gilus mėlis. Valandų valandas tiesiog stebeilytumeisi į jas, ieškodamas trūkumų. Tačiau Džordžija daugiau nesirengė švaistyti nė minutės. Troško susigrąžinti senąjį gyvenimą, grįžti į įprastas vėžias. Dirbti ir uždirbti kaip įmanoma daugiau, kad apmokėtų Bebės skolas, pagaliau sėstų į lėktuvą ir grįžtų namo.
– Ačiū už pasiūlymą, bet verčiau keliausiu namo. Šį vakarą neturiu nuotaikos.
Denis vėl apsižvalgė ir dar labiau suraukė kaktą. Atrodė, kad tikrina, kaip sekasi vaikinams.
Dirstelėjusi per petį Džordžija pamatė, kad jie net kaip reikiant nesusipažinę jau seniai peržengė laikymosi už rankučių stadiją. Čia buvo visai ne vienišių vakarėlis, o viešnamis!
– Palauk minutėlę, turiu šnektelėti su vaikinais. Jie nesupranta, kur patekome. Paskui galėsime nueiti kur nors kitur ir pakelti tau nuotaiką.
Liko stovėti prikaustyta griežto vyro linktelėjimo, o jis žengė į šalį šnektelėti. Ji turi eiti. Turi eiti. Gerkle kilo šleikštulio banga. Buvo girdėjusi apie tokius vakarėlius – juk ne vakar gimė, bet iki šiol nematė jų iš arti. Nematė to savomis akimis – merginos, kurios galėjo būti jos draugės ar net ji pati, merginos, kurios atrodė apsirengusios smagiam vakarui klube. Tačiau jos ėjo tik į tokius klubus, kuriuose joms mokėjo algą.
Džordžija neketino smerkti, bet, jei teisingai viską suprato, čia pasilikti nebuvo prasmės. Ką jau kalbėti apie kokias nors pažintis, kad ir su pačiu nuostabiausiu vyru.
Denis vis dar mėgino sugaudyti savo vaikinus. Dauguma atrodė nusivylę, kad žaidimai baigėsi. Kai kurios merginos varstė ją žudančiais žvilgsniais…
Jai tikrai jau metas. Džordžija stipriau suspaudė rankinės dirželį, karingai atstatė pečius ir pasuko prie durų.
Staiga kilo triukšmas. Vyrų ir moterų minia susiliejo. Pakėlusi akis pamatė sujudimo kaltininkus. Uniformuoti vyriškiai. Policija. O ne, ar viskas gali būti dar blogiau?
Šalia išdygo Denis Rajanas ir čiupo ją už rankos.
– Kas vyksta? Iš kur policija?
– Priežastis, ko gero, viena ir ji verčia mane nerimauti. Eime.
Jo balsas buvo niūrus, bauginantis. Dabar Džordžija mielai pasidavė jo spinduliuojamai jėgai.
Denis nuskubėjo prie laiptų. Jos basutės kaukšėjo ir slysčiojo, jai buvo sunku spėti su plačiais jo žingsniais.
– Gal ir klystu, bet spėju, kad šis vakarėlis neteisėtas, o kažkas pamiršo susimokėti reikiamiems asmenims. Tai paaiškintų, kodėl čia siūloma daugiau nei gėrimai ir užkandžiai.
– Ką? Ką turi galvoje? Jaučiau, kad čia kažkas ne taip. Man sakė, kad čia bus vienišių vakarėlis. Dirbu vaikų darželyje. Negaliu įsivelti į jokius nemalonumus!
– Aš taip pat, Džordžija, aš taip pat.
Pagaliau jie nusileido ilgais marmuriniais laiptais ir žengė į plačią, apartamentus juosiančią terasą su baseinais, išsikišusią ore per kelis šimtus pėdų virš žemės. Aplink tingiai vartėsi įdegę kūnai, abejingi viršuje vykstančiam reidui. Bronzinės galūnės visomis įmanomomis pozomis.
Džordžija nusuko akis. Daugiau nenorėjo matyti, kur pateko. Sambrūzdis pamažu virto tikru košmaru, ją apėmė panika. Ji turi įsipareigojimų. Yra Bebė, jos išgelbėtoja, paaukojusi viską, kad ją užaugintų, kad ji turėtų namus. Dabar Bebė buvo visiškai priklausoma nuo jos ir jos neapmokestinto atlyginimo, kad šiaip ne taip sudurtų galą su galu. Negali jos nuvilti!
– Bet tu nesupranti, aš galiu įkliūti. Mane gali suimti. Galiu netekti darbo.
– Tikrai nenoriu, kad kas nors būtų suimtas ar netektų darbo, – tarė išsiblaškęs. – Štai, eime čionai. Žinau, kur galėsime palaukti, kol viskas nurims.
Dabar jie žengė minkštu, gauruotu kilimu, į kurį lengvai smigo kulniukai. Vos nesuklupo stengdamasi neatsilikti. Denis atsisuko, patikino žvilgsniu ir prisitraukė ją arčiau savęs. Dabar bruzdesys liko kažkur virš jų.
– O kaip tavo komanda?
– Pasakiau, ką daryti ir šnekėti, jei įklimptų į bėdą. Jei nepamirš, ką sakiau, viskas bus gerai, – tarė ir stabtelėjęs dar kartą ramiai ją nužvelgė. – Tau irgi viskas bus gerai.
Belieka tik tikėtis. Atvykus į Dubajų visi ją įspėjo, kad neprisivirtų košės. Ypač su policija. Ji dirbo tarptautinėje mokykloje, kuri kėlė labai aukštus reikalavimus, tad linksmintis reikėjo atsakingai.
Bet kas patikės, kad yra nekalta? Kad atėjo vildamasi su kuo nors susipažinti ir