Blekhokai: Eleinos pažadas. Barbara McCauley
Читать онлайн книгу.
Džėjus atvyko apžiūrėti Santano, – pasakė Trėjus.
– Santano? – Eleina žvilgtelėjo į brolį. – Kodėl?
– Buvo daug šnekama apie šį žirgą, kurį jūs praėjusį mėnesį nusipirkote iš Čarlio Kuperio, – Di Džėjus atsismaukė skrybėlę. – Kalbama, kad du veterinarai buvo nustatę sąnarių ligą ir jis turėjo būti užmigdytas.
– Tokia diagnozė dažnai būna neteisinga. – Jai labai pasisekė, kad išgirdo apie Santaną ir pavyko suderėti su žirgo augintoju. – Kuperis turėjo pasiklausti trečios nuomonės.
– Sutinku, – Di Džėjus linktelėjo. – Kaip tik dėl to prieš kelias dienas buvo atvykęs mano veterinaras.
Eleina sutrikusi prisimerkė.
– Atleiskite?
– Di Džėjus perskaitė savo veterinaro ataskaitą ir norėtų pirkti Santaną, – pasakė Trėjus. – Tu tikriausiai buvai mieste, kai jis buvo užsukęs.
Eleina žvilgtelėjo į brolį.
– Taip, tikriausiai, – išspaudė ji pro sukąstus dantis.
Kaip patogu, – galvojo ji: prieš dvi dienas Trėjus išsiuntė ją į miestą nupirkti motinai vaistų.
– Trėjau, ar galėtume šnektelėti? – ji stengėsi kalbėti kuo nerūpestingesniu tonu.
Trėjus papurtė galvą.
– Vėliau, El.
– Būtų geriau dabar.
– Eleina…
– Pasikalbėkite, – Di Džėjus užsikišo nykščius už diržo ir gūžtelėjo petimi, – aš palauksiu.
– Ačiū, – Eleina apsisuko ant kulnų ir skubiai išžingsniavo iš arklidžių. Karštas vėjas priplakė palaidas jos plaukų sruogas prie veido, o slegiantis karštis, regis, užgniaužė kvapą. Deja, ši diena netinkama žmogžudystei – būtų sudėtinga nutempti kūną.
Jiems paėjus tolėliau, Eleina atsisuko į brolį.
– Kodėl man nepasakei?
– Apie Bredšou ar Santaną?
– Po velnių, Trėjau, nevaidink nekalto, – iškošė ji pro sukąstus dantis. – Žinojai, kad tam nepritarsiu.
– Todėl ir nesakiau, – jis sukryžiavo rankas ir pažvelgė į ją. – Tai verslas, Eleina.
Eleina įsisprendė į klubus ir ryžtingai atrėmė nelinkusio diskutuoti brolio žvilgsnį.
– Puikiai žinai, kad aš dar prižiūriu Santaną.
– Sakei, kad jo koja jau sugijo. – Vienas iš rančos darbininkų pašaukė Trėjų, tačiau šis pamojo, kad jo netrukdytų. – Jei Bredšou veterinaras tam pritaria, mes parduosime žirgą. El, gal pamiršai, kad mes tuo ir verčiamės – parduodame žirgus.
– O tu nepamiršai, – atšovė ji iš pykčio gniauždama kumščius, – kad aš rūpinuosi, jog žirgai būtų parengti parduoti. Taip, Santano koja sugijo, bet jis dar nepasiruošęs.
– Gal greičiau tu esi nepasiruošusi? – paklausė Trėjus.
Ji neketino sutikti, bet susitvardė.
– Taip neteisinga, Trėjau.
– Tai neturi nieko bendra su teisingumu, – vyras nusišluostė prakaitą nuo antakio. – Tai verslas: jei Bredšou nori to žirgo dabar, tai dabar jį ir gaus.
– Man reikia dar kelių savaičių, kad…
– Jeigu jis pateiks pasiūlymą, sandoris įvyks. – Tolumoje pasigirdo griaustinis ir Trėjus dar labiau susiraukė. – Galime stovėti čia ir tuščiai ginčytis, bet geriau pasistenk su tuo susitaikyti ir gyventi toliau.
– Tau tai puikiai sekasi, tiesa? Gyventi toliau, – sarkastiškai tarstelėjo Eleina ir iškart pasigailėjo išsprūdusių žodžių. Troško juos susigrąžinti.
Trėjaus žandikaulis suvirpėjo.
– Kažkas iš šeimos turi tai daryti. Privalome rūpintis ranča, Eleina. Skrajodami padebesiais sąskaitų neapmokėsime.
Ji giliai įkvėpė, leisdama jo geliantiems žodžiams nuvilnyti kūnu.
– Tai štai ką, tavo manymu, aš čia veikiu? Skrajoju padebesiais?
Trėjus sučiaupė lūpas. Nebuvo kada ginčytis – vėl sudundėjo griaustinis, šįkart garsiau ir arčiau. Besiaiškindami jie nė nepastebėjo, kaip sparčiai artėja juodi debesys.
Atsidusęs Trėjus nusiėmė skrybėlę ir ranka perbraukė plaukus.
– Niekas čia tiek daug nedirba kaip tu, sesute, – tyliai atsakė jis. – Žinau, kodėl Santanas tau toks ypatingas. Tačiau kartais tenka kai ką paleisti, kad ir kaip to nenorėtum.
Trėjus užsimaukšlino skrybėlę ir nuėjo. Eleina žiojosi norėdama jį sulaikyti, bet susitvardė, pastebėjusi prie arklidžių durų stovintį Di Džėjų. Jis buvo atsirėmęs į aptvaro tvorą ir, regis, stebėjo, kaip du rančos darbininkai prajodinėja bėrą kumelę.
Arklių augintojai buvo uždara bendruomenė, linkusi liežuvauti: kai pasklis gandas, kad Stoun Ridžo arklidės pardavė eržilą Bredšou, jie sulauks pripažinimo ir pirkėjų iš viso pasaulio.
Di Džėjus Bredšou buvo gerbiamas ir galingas.
Eleinai į tai buvo nusispjaut, bet ji žinojo, kaip tai svarbu Trėjui. O brolis jai rūpėjo. Jie dažnai ginčydavosi, netgi skaudino vienas kitą, bet ji jį mylėjo.
Paleisk jį, – sakė Trėjus.
Bet kaip?
Ji stebėjo, kaip Trėjus prieina prie Bredšou ir abu vyrai pasuka į arklides. Eleina užsimerkė ir giliai įkvėpė. Suvokė, kad negali uždrausti parduoti žirgą, kaip negali sustabdyti prasidėjusio lietaus.
ANTRAS SKYRIUS
Audra atslinko akimirksniu. Dangų ėmė čaižyti žaibų botagai ir vis garsiau dundėjo griaustinis. Lietus pylė kaip iš kibiro, vandens lašai atšokdavo nuo sauso dulkėto kelio ir tvenkėsi kūdros dydžio balose prie arklidžių. Rančos darbininkai suskubo raminti sunerimusius žirgus ir nešti įrankius į pastogę. Di Džėjus nusekė paskui Trėjų aukštyn mediniais verandos laiptais.
– Jį nelengva įvesti į sunkvežimį ar iš jo išvesti, – trepsėdamas ant storo durų kilimėlio, Trėjus turėjo kone šaukti, kad jo žodžius išgirstų pro šniokščiantį lietų. – Jeigu nuspręsite jį pirkti, patys jums atvešime.
Di Džėjus nusipurtė lietaus lašus, nusivalė purvą nuo batų ir, įėjęs pro plačias duris, nusiėmė skrybėlę. Ant spindinčių kietmedžio grindų buvo patiestas kutais apsiūtas tamsiai raudonos ir ryškiai žalios spalvos rytietiškas takas. Ant gelsvų sienų abipus plačių ąžuolinių laiptų kabojo šeimos nuotraukos. Apačioje garsiai tiksėjo daugiau kaip dviejų metrų aukščio raudonmedžio laikrodis. Velnias. Di Džėjus staiga prisiminė, kad tokiu metu jau turėjo būti pakeliui į namus.
Staiga švystelėjo žaibas ir sugriaudėjo perkūnija – taip arti, kad visas namas sudrebėjo, sumirkčiojo šviesos.
– Gal persigalvosite ir liksite vakarieniauti? – Trėjus švystelėjo skrybėlę ant kablio, įtaisyto šalia durų. – Bent jau palaukite, kol audra aprims.
– Ačiū, – nors ir užuodęs nepaprastai gardų kvapą, Di Džėjus papurtė galvą. – Norėčiau kuo greičiau leistis į kelią.
– Šiandien