Pagaliau mano skonio. Kim Lawrence
Читать онлайн книгу.
gal kiek per ekstremalu. – Vis dar susiėmęs galvą Rafaelis pabandė pasukti pečius ir nusikeikė, kai sumušti raumenys pasipriešino.
Išgirdusi sarkazmą ir šiurkštumą, o jo pastaboje buvo abiejų, Libė dažniausiai rėždavo negailėdama, bet atsižvelgiant į tai, kad ji vos nepražudė šito vyro, rodėsi tinkama užgniaužti pastabą ir prikąsti ant liežuvio virpantį atkirtį.
– Ką jūs stengėtės padaryti? Patraukti mano dėmesį? Ar tai koks žavus vietinių poravimosi ritualas?
Išgraužk, pamanė Libė, kai palengvėjimas virto pasipiktinimu. Stengdamasi šioje įžeidimų lavinoje išlikti gana nuolanki ji atsiprašydama sumurmėjo.
– Tikrai nenorėjau, kad taip nutiktų…
Bet koks mėginimas apsiginti šiuo metu skambėtų apgailėtinai.
Ką reikės pasakyti Klojai?
Ji pradėjo tyliai vardyti savo pasiekimus: vos nenužudė vyro, sudaužė jo automobilį ir praganė numylėtą draugės augintinį – tai sunku perspjauti, bet sprendžiant iš to, kaip klojasi, niūriai pamanė ji, dar visko gali nutikti.
– Labai… labai atsiprašau, – nuoširdžiai apgailestaudama ištarė Libė.
– Na, tuomet nieko tokio.
Libė pajuto, kaip dėl sarkastiško atsakymo jos skruostai iš gėdos nukaito, o nukentėjusysis, viena ranka dar suspaudęs kaktą ir palenkęs galvą į priekį, pasisuko saugos diržo užsegimo link ir parodė jai plačius pečius ir žvilgančius tamsius plaukus.
Jos žvilgsnis nuo tamsių garbanų ties jo sprandu nukrypo į krauju išteptą stiklą. Tai laiku priminė, kad ji – blogoji nusikaltėlė, o jis – nekalta auka.
Patylomis nusikeikusi Libė siektelėjo savo telefono.
– Greitoji… paskambinsiu. – Geriau vėliau nei niekada, Libe.
Jai pradėjus kalbėti vyras atsisegė saugos diržą ir atsisuko. Libės pastangos raminamai nusišypsoti nuėjo niekais, mat lūpos prasiskyrė ir išleido tylų aiktelėjimą – ne todėl, kad vyras buvo sužeistas (tam ji buvo pasiruošusi), bet dėl to, kad jis buvo… Jis buvo gražus!
Nuo neįtikėtinai ilgų blakstienų iki nugludintų skruostikaulių, imperatoriškos nosies ir jausmingų lūpų jis buvo absoliučiai ir pavojingai nuostabus, tačiau ją bejėgiškai spoksoti privertė nuo jo sklindantis grynas seksualumas. Fizinis pojūtis tarsi į kumštį suspaudė papilvę ir nubėgo stuburu, versdamas vis virpėti dėl tokio vyriško seksualumo.
Libė buvo tokia apstulbusi, kad prireikė kelių akimirkų, kol galiausiai pastebėjo kraujuojančią žaizdą plačioje kaktoje – žaizdą, kuri prasidėjo virš dešiniojo antakio ir driekėsi iki tamsių plaukų, – ir pablyškusią lygią auksinio atspalvio odą.
„Susiimk, Libe, juk ir anksčiau teko matyti gražių vyrų, bet tokių gražių – ne“, – kalbėjo balsas galvoje, su kuriuo ji negalėjo nesutikti. Jis – neįtikėtinas!
Ir sužeistas, laiku prisiminė ji. Prikando lūpą, nuleido žvilgsnį ir kaltai susiraukė. Pamirštuose pirmosios pagalbos kursuose tikrai nemokė seilėtis, kol auka mirtinai nukraujuos!
– Manau… – Libė nutilo. Ji visiškai pametė minčių seką sužeistajam įsispitrėjus į ją tomis sunkių vokų slegiamomis nemirksinčiomis gelsvai cinamoninėmis akimis, žvelgiančiomis iš po ilgų riestų blakstienų, tokių pat tamsių kaip griežti juodi antakiai.
Žvilgesys tamsiose jo akyse, atrėmusiose jos žvilgsnį, buvo kone sprogus ir dar labiau gniaužė jai kvapą, nors gal tai dėl laiko juostų pokyčio – tikiuosi, taip ir yra, pamanė Libė, mat toks paaiškinimas jai labiau patiko ir mažiau baugino nei alternatyva.
Ji apsilaižė sukepusias lūpas ir pabandė iš naujo.
– Jūsų galva.
Sekdamas jos pirštų judesį vyras kilstelėjo ranką. Palietęs žaizdą nesusiraukė, priešingai nei Libė, kuriai iš užuojautos net širdis šoktelėjo.
Jis atitraukė ranką, regis, nenatūraliai abejingai pažvelgė į raudonį ant pirštų ir nusivalė juos į marškinių priekį.
Libė, nukreipusi akis į raudoną dryžį, nesusilaikė nepastebėjusi, kaip gerai ištreniruota jo krūtinė.
– Nepanikuokite. – Vos pajėgdama pati klausyti savo patarimo ji pradėjo rinkti telefone greitosios pagalbos numerį.
Iškėlusi nykštį virš mygtuko Skambinti ji nustebusi aiktelėjo, kai riešą suėmė ilgi rudi pirštai. Vyro poelgis apstulbino, bet dar labiau nustebino šio trumpo sąlyčio poveikis jos nervų sistemai.
Libė stengėsi kvėpuoti, kai geležiniai gniaužtai prieš paleisdami uždėjo jos ranką ant besikilnojančios jos krūtinės.
– Greitosios man nereikia.
Šis sakinys nepaliko vietos diskusijai.
Libė ėmė manyti, jog diskutuoti jis nemoka. O štai nurodinėti… ak, taip, ji įsivaizdavo, kad jam labai lengva švaistytis nurodinėjimais. Net po automobilio avarijos, kuri būtų sukrėtusi ir patį kiečiausią vyrą, jis išlaikė aroganciją, bylojančią, jog nėra pratęs, kad jo nuomone abejotų.
O tos žvilgančios protingos tamsiablakstienės akys buvo nesmagiai įžvalgios, ten plyksčiojo kažkas panašaus į linksmumą… tarsi jis žinotų, kad ji labai stengiasi nežiūrėti į jo neįtikėtinai seksualią burną.
Libė nustūmė šią keistą mintį į šalį, žinodama, kad tai kalba kaltė. Jis gal ir nemoka skaityti minčių, bet jo akys tikrai lyg kokio elegantiško džiunglių plėšrūno.
– Kokios būklės automobilis?
Libė krūptelėjo išvydusi, kaip jis pasižiūri į laikrodį metaline grandinėle ant riešo. Regis, jo prioritetai kaip reikiant iškreipti.
– Nenutuokiu. Man labiau rūpėjo jūsų būklė.
Liesame jo veide šmėkštelėjo nekantrumas.
– Kaip matote, man viskas gerai – aš sveikas.
Per televizorių Libė prisižiūrėjo pakankamai dramų apie ligonines, kad žinotų, jog žmonės, atrodę sveiki ir gyvi, be įspėjimo susmukdavo nuo smarkaus vidinio kraujavimo. Nors čia ne muilo opera, vis dėlto ji manė, jog jo požiūris pernelyg nerūpestingas.
Taigi klausimas – kaip nesukeliant panikos įlieti šiek tiek apdairumo?
– Kur mes?
Libė nustėro. Regis, ji nerimavo ne be pagrindo.
– Ar prisimenate, kas nutiko? – lėtai paklausė ji. O Dieve, jeigu jam amnezija? – Ar prisimenate savo vardą?
– Nesu kurčias ir, beje, ne kvailas. – Jai mestame žvilgsnyje slypėjo tyliai pridėtas: priešingai nei jūs.
– Žinau savo vardą. – Jis kryptelėjo galvą lango link, pro kurį atsivėrė tik žolėto šlaito vaizdas. – Man reikia šitos vietos pavadinimo, kad susitarčiau dėl kito transporto. – Laimei, jo asmeninė padėjėja savo automobiliu keliavo į susitikimą, į kurį vyko ir jis, tai padės išvengti vėlavimo.
– Ak! – Pasijutusi kvaila Libė paniro į gėdingą tylą ir stebėjo, kaip jis iš kišenės išsitraukia telefoną.
– Nėra signalo.
Pagaliau kai kas, dėl ko ji nekalta!
– Ką turėčiau dėl to padaryti? – Irzlų atsaką ji sušvelnino pridurdama raminamą atsargaus susirūpinimo pastabą. – Gal jūs susitrenkėte galvą.
Ji galėjo paminėti daugybę sužeidimų, kuriuos jis galbūt patyrė, bet susilaikė, nenorėdama