Dama su vualiu. Sarah Mallory
Читать онлайн книгу.
tėvo priekaištų, siekei bet kokios progos jam atkeršyti.
To Gideonas paneigti negalėjo. Jis puikiai prisiminė paskutinį karingą susitikimą su savo tėvu. Jiedu ginčijosi dėl ištikimybės. Jei atvirai, Gideonui jau buvo pabodęs Maksas ir jo nesibaigiančios išdaigos bei gudrybės, bet vis tiek nepatiko, kad tėvas kritikuoja jo draugus. Jis prarado savitvardą ir pareiškė darysiąs ką tik panorėjęs. Prisiminė, kaip išdūmė iš namų rėkdamas: Draugausiu su kuo panorėsiu, darysiu ką užsimanęs ir vesiu ką tik norėsiu!
Kaip neprotingai pasielgė visą incidentą atskleidęs Martlšamui!
Grafas kalbėjo toliau:
– Juk žinojai, kad vesdamas mano pusseserę įsiutinsi tėvą. Labai paranku, žinoma, kad ji tokia gražuolė. Tipiška Anglijos rožė.
– Nekantravai nusitempti ją į lovą, ar ne? – riktelėjo vienas iš Makso bičiulių, dabita atsikišusiais dantimis, vardu Viljamsas.
Gerasis Dieve, Gideonas svarstė, kodėl iki šiol nepastebėjo, kokia bjauri šio niekšelio šypsena! Maksas pripylė antrą taurę brendžio ir ištiesė jam.
– O tada tu pasakei, kad jokiu būdu nevestum prancūzės.
– Na, ir kas? – sustingo Gideonas.
Maksas nusišiepė plačiau.
– Taip jau atsitiko, kad mano pusseserė tikra prancūzė. Juk taip, mieloji?
Mergina nieko neatsakė, tik vos linktelėjo galva. Gideonas prisimerkė.
– Reinolds – angliška pavardė. O tu man sakei, kad vardas Dominika – sena šeimos tradicija.
– Dabar prisipažįstu, kad suklaidinau tave. Dominikos vardas tikrai šeimos tradicija, tačiau jos prancūziškųjų protėvių, ne mano, – Maksas bjauriai nusiviepė. – Mano brangus Gideonai, tau derėjo atidžiau žiūrėti į bažnyčios knygą prieš pasirašant. Būtum pamatęs, kad jos tėvo pavardė Reno, o ne Reinoldsas. Džeromas Reno, vyno pirklys iš Monpeljė. Grynakraujis prancūzas, be to, dar ir žirondistas.
– Ką?
Gideonas taip nustebo, kad užmiršo tariamą šaltakraujišką išdidumą. Šviesiai mėlynose Makso akyse blizgėjo pagiežingas pergalės triumfas.
– O taip, – tyliai tarė jis. – Tu prisiekei, kad visi prancūzai tavo priešai, argi ne? Koks poetiškas teisingumas – vedei prancūzę.
Gideono galvoje šmėkštelėjo paskutinio karšto ginčo su tėvu nuotrupos.
– Martlšamas – blogos reputacijos žmogus, – aiškino vikontas. – Draugus tau derėtų rinktis atidžiau.
Gideonas tuomet supyko ant tėvo, tačiau dabar jo žodžių teisingumas prislėgė visu svoriu.
Viljamsas garsiai nusikvatojo:
– Geras pokštas. Tu puikiai ir visiškai apgautas, Alburi! Pametei galvą dėl Makso artistės, ką? Jis šį rytą jas slapta sukeitė. Net batus aukštais kulnais nupirko, kad nepastebėtum, jog nuotaka žemesnė už tavo numylėtąją Agnesę.
Viljamsas kyštelėjo sidabru puoštą lazdelę po nuotakos sijonu, bet mergina išsisuko nuo jo iš gėdos degančiais skruostais. Kiti suprunkštė, o Gideonas tyliai nusikeikė. Kaip jų vaikiški juokeliai jam kažkada galėjo atrodyti linksmi?
Jis įsiutęs rėžė:
– Čia jau nebe pokštai, Martlšamai. Šį kartą tu žaidi su žmonių likimais.
Maksas gūžtelėjo.
– Mums visiems velniškai juokinga, senas drauge, – jis ištiesė taurę. – Štai. Pripažink, kad mes tave puikiai pričiupome. Leisk mums pasimėgauti vestuvių déjeuner1, o paskui pakviesiu vikarą ir savo advokatą iš kaimo, ir vedybas anuliuosime. Juk galų gale turime pakankamai liudininkių, kad buvai apgautas.
Gideonas paėmė taurę brendžio ir gurkštelėjo. Visi aplinkui šaipėsi, tik ne nuotaka. Jos skruostų raudonis išblėso ir dabar mergina stovėjo perbalusi ir tyli. Liekna tamsi figūrėlė tikrai nepriminė nuotakos, kurios jis tikėjosi. Gideoną pribloškė jo paties kvailumas. Tėvo apie vestuves neinformavo – deramas kerštas už tai, kad per paskutinį susitikimą išdrįso sukelti tokią audrą. Net advokatui nepranešė, nes žinojo, kad Rodžersas reikalaus pasirašyti sutartis. Norėdamas apsaugoti nuotaką, jis sutiko su Makso pasiūlymu įprastus formalumus sutvarkyti vėliau. Dabar viską suprato ir sustingo iš pykčio.
Prabilo lėtai:
– Pripažinti, kad buvau apgautas ir tapau pajuokos objektu? Ne, aš taip nemanau.
Gideonas apsidžiaugė pastebėjęs, kad keletas šypsenų išblėso. Maksas susiraukė. Nuotaka atsisuko. Gideonas išspaudė šypseną.
– Ne, – nutęsė jis. – Reikėjo kada nors vesti. Tavo pusseserė tiks ne blogiau už bet kurią kitą, Martlšamai. Santuokos nenutrauksiu.
– Ne! – aiktelėjo Dominika.
Ne taip turėjo būti. Ji maldaujamai pažvelgė į pusbrolį, bet šio veidas priminė kaukę.
– Eime, – ištiesė jai ranką Gideonas. – Sėskimės ir pasimėgaukime maistu – pirmą kartą kaip vyras ir žmona.
Gideono tonas prieštarauti neleido. Dominika nenoriai nusekė prie stalo paskui nepažįstamąjį, kuris dabar buvo jos vyras. Tik jis nebuvo visai nepažįstamas žmogus. Stebėjo jį pastaruosius du mėnesius iš šešėlių, matė, kaip jis juokiasi ir flirtuoja su gražia moterimi. Kaip Dominika troško būti panašesnė į gražuolę Agnesę, kuri kimiai gundančiai juokėsi ir kerinčiai šypsojosi! Stebėjo, kaip Gideonas pamilo artistę, ir suvokė, kad mielai iškeistų tamsias savo sruogas ir žalią akių spalvą į šviesias garbanas ir rugiagėlių spalvos akis, jei Gideonas dėl to į ją bent kartą susižavėjęs žvilgtelėtų. Maksas neprieštaravo, kai Dominika, norėdama iš arčiau stebėti piršlybas, persirengė tarnaite. Dar daugiau: mėgavosi pikantišku šio maskarado priedu, ir laikui bėgant mergina pasijuto linkstanti arčiau Gideono Alburio. Jis išsiskyrė iš kitų vyrų, buvo susimąstęs, jam trūko daugeliui Makso draugų būdingo žiauraus humoro jausmo. Liesas veidas iš pradžių jai pasirodė rūstus, tačiau matė, kaip šypsantis sušyla jo akys, išmoko klausytis jo balso – sodraus ir tiršto kaip šokoladas.
Dominika įsimylėjo.
Jei kas nors būtų pasakęs, kad ji praras širdį dėl vyro, kuris net nežino apie jos egzistavimą, mergina būtų prisiekusi, kad tai neįmanoma. Vis dėlto ištisas savaites stebėdama Gideoną ir jo klausydamasi ji ėmė tikėti, kad po nerūpestinga jauno dabitos išore slypi šis tas daugiau. Ji pastebėjo kartkartėmis susimąstančias akis, kai Gideonas nežinodavo esąs stebimas, kartais veidą užtemdantį liūdesį.
Persirengusi tarnaite ji ne visada išvengdavo kitų Makso svečių geidulingų žvilgsnių ir kibių rankų, bet Gideonas į ją nežvilgčiojo, o jei ir pastebėdavo, tai tik nuoširdžiai ir geranoriškai, ištardavo ačiū Dominikai atnešus gėrimo ar tyliai papriekaištaudavo, kai kuris nors jo draugų imdavo jai įkyrėti.
Tikras džentelmenas, nors šiandien jo balse Dominika girdėjo tik pyktį, o jo akys spindėjo lyg plieninės. Gideonas ją niekino, nes suprato, kokį vaidmenį ji suvaidino visoje komedijoje – mergina negalėjo jo kaltinti. Suprato, kaip pati jaustųsi, jei kas nors tokį pokštą iškrėstų jai, tad kaip gali įsižeisti, kai jaunikis žiūri į ją su tokia panieka? Jai darėsi bloga, tačiau pasiskundus geriau nepasidarys. Su Maksu sudarė sandėrį, o jei jis laikysis duoto žodžio, ši apgavystė nebus be reikalo.
Dominika paragavo vos trupinėlį vestuvių pusryčiams patiekto maisto ir dar mažiau vyno. Gideonas elgėsi laisvai, šypsojosi ir juokavo su kompanija, buvo tobulas jaunikis. Bet kai