Patikėk man savo paslaptis. Carol Arens
Читать онлайн книгу.
tvirčiau suspaudė glėbį abėcėlės tvarka sudėtų knygų.
Lils, tai aš, Treisis.
Rivervokio viešbučio vestibiulyje iš židinio liejosi palaiminga šiluma. Lileta praėjo pro registratūros stalą, rodydama Džesiui į didelį židinį. Lapkritis Pietų Dakotoje būna bjaurus.
– Sėsk ten, Džesi, – ji parodė į didelį minkštą krėslą, vieną iš dviejų, sustatytų abipus židinio. – Iš antklodės išsuk sesę, kad ji sušiltų.
Nusivilkusi paltą ir nusimovusi pirštines Lileta atsistojo priešais ugnį, susišildė krūtinę, paskui atsuko nugarą. Prireikė kelių akimirkų, kol šalčio sukaustyti kaulai galiausiai atsileido.
Apsidairiusi ji su palengvėjimu pastebėjo, kad vestibiulis tuščias. Pro praviras duris dešinėje buvo girdėti į lėkštes dzingsintys stalo įrankiai. Vestibiulyje tvyrojo šviežios duonos aromatas, sumišęs su degančių malkų kvapu.
Vos įsikėlusi į kambarį, ji nusives vaikus vakarienės. Jie turėtų būti išalkę. Varginanti kelionė, kurią jiems teko ištverti, nepaliko laiko neskubiam užkandžiavimui.
Rivervokis lapkritį – ne ta vieta, kurioje ji norėtų būti, bet prieš kurį laiką ji neteko galimybės rinktis.
Viešbučio tarnautojas pasilenkė po aukštu stalu. Lileta išnaudojo tą akimirką turniūrui pasitaisyti. Pagalvėlė buvo nepataisomai sulamdyta. Kad ir kiek moteris timpčiojo ir traukė, atrodė ne ką geriau.
Šiaip jau ponas Klarkas Klarklis turėtų už jį sumokėti. Tas žmogus – nepataisomas gremėzdas. Ačiū Dievui, kad neapvertė Džesio. Galėjo sužeisti abu su Mere… Ponui Klarkliui derėtų vaikščioti ant kaklo užsikabinus įspėjimą pėstiesiems.
Tačiau jame kažkas buvo… kažkas beveik pažįstamo, tik šią sekundę ji negalėjo pasakyti, kas tai.
– Tuoj grįšiu, Džesi. Prisiregistruosime, o tada eisime pavalgyti.
Šaltas vėjas šniokštė į langus, tačiau viduje buvo malonu ir šilta. Reikia dėkoti likimui, kad ji spėjo atsiųsti telegramą ir iš anksto užsisakyti kambarį.
– Laba diena, pone Grynai, – Lileta perskaitė pavardę lentelėje ant stalo. – Aš Lilė Gordon. Norėčiau, jei malonėsite, prisiregistruoti.
Grynas susidomėjęs ją nužvelgė, kaip kad daro vyrai. Gamta ir motina apdovanojo ją vyrų akį traukiančia figūra. Lilė liovėsi dėl to užsigauti prieš daugybę metų. Vyrai lieka vyrais.
– Pone Grynai? – paklausė ji, ir vyro dėmesys nukrypo į jos veidą. – Norėčiau savo kambario.
Tarnautojas nuraudo, pirštu perbėgo per pavardžių sąrašą viešbučio žurnale ir susiraukė.
– Turėtų būti parašyta „ponia Gordon“, – priminė Lileta, jausdama nerimą. Tarnautojas turėtų šypsotis ir tiesti jai raktus. – Ponia Lilė Gordon.
Caksėdamas liežuviu vyras darsyk perbėgo pirštu per sąrašą. Pusiaukelėje pirštas sustojo, jis išsitraukė iš kišenės akinius, užsikabino juos ant nosies ir prisikišęs įsistebeilijo į puslapį.
Lileta ėmė koja tapsėti į grindis.
Grynas užvertė žurnalą ir prispaudė jį ilgais plonais pirštais. Atsikrenkštė.
– Tikrai atsiprašau, ponia Gordon. Atrodo, įvyko klaida.
– Būkite malonus, patikrinkite dar kartą, – trept, trept, trept. – Mano rezervacija buvo patvirtinta.
– Aš tai matau, taip, – vyras perkėlė svorį ant kitos kojos. – Bet atrodo, kad jūsų kambarys atiduotas kitiems svečiams.
Lileta lėtai ir ramiai įtraukė oro. Iškvėpė, stengdamasi rasti jėgų išspausti šypseną. Su nėriniais pagausi daugiau vyrų nei su naminiu mileliu, – priminė ji sau. Šią filosofiją irgi paveldėjo iš motinos.
– Esu tikra, kad rasite jiems kitą kambarį. Juk tikrai supras, kai paaiškinsite klaidą.
– Mielai tai padaryčiau, ponia Gordon, bet tame kambaryje apsistojo senyvi viešbučio savininko tėvai. Juk negaliu išmesti jų į šaltį.
Trept, trept.
– Neprašau jūsų to daryti. Paprasčiausiai prašau, kad iškeltumėte juos į kitą kambarį.
– Apgailestauju, bet laisvų kambarių nėra.
– Nėra? – turi būti, ji juk rezervavo kambarį! – Ar matote štai ten mano vaikus, pone Grynai? Merė dar visai kūdikis. Ar išmesite ją į šaltį?
Vyro veide išties atsispindėjo apgailestavimas. Lileta nusišypsojo dar giedriau ir prisivertė nustoti trepsėjusi.
– Savo noru tikrai ne. Bet tai ne mano valioje.
– Tai kieno valioje, pone Grynai? – ši klaida bus ištaisyta, arba ji ne Lileta Preston. – Lauksime čia, vestibiulyje, kol rasite žmogų, galintį ištaisyti šią klaidą.
– Nieko nebus. Jei kambarių nėra, tai nėra. Viešbutis užsakytas ilgą laiką į priekį, – Grynas atsivertė registracijos žurnalą ir pervertė kelis puslapius. – Pati pažiūrėkite: mieste vyksta fermerių asociacijos suvažiavimas. Fermeriai suvažiavo kartu su šeimomis.
Ji tikrai vėl neves vaikų į lauką – jie ką tik nustojo drebėti!
– Tebūnie, bet aš rezervavau kambarį, – Lileta apsidairė. – Tada liksime vestibiulyje. Krėslai prie židinio pradžiai tiks.
Atrodė, kad ponas Grynas springsta Adomo obuoliu – taip jam ir reikia.
– Eime, Džesi, – šūktelėjo ji židinio pusėn. – Užkąskime ko nors ir tada įsikursime savo krėsluose.
– Gal galiu kuo nors padėti? – pasigirdo žemas balsas jai už nugaros.
Giliai įkvėpusi, ji rankomis įsisprendė į klubus ir lėtai atsisuko į gerai apsirengusį vyriškį, stovintį šalia Gryno.
– O jūs kas būsite? – kilstelėjo antakį Lilė. Būtų geriau, jei jis galėtų ištaisyti susidariusią padėtį.
– Šios įstaigos šeimininkas. Ar yra kokių problemų?
– Išties yra, pone… – Lilė mostelėjo ranka, nes vyras nematė reikalo prisistatyti. – Mano rezervuotas kambarys atiduotas kitiems. Anot pono Gryno, mes su vaikais turime eiti laukan, į mirtiną šaltį.
– Vyksta fermerių asociacijos suvažiavimas. Visame mieste išgraibstyti kambariai.
– Aš jį rezervavau.
– Suprantu jūsų nepasitenkinimą, ponia. Leiskite minutėlę pagalvoti, – viešbučio savininkas susiraukė ir ėmė nykščiu ir smiliumi sukti ūsą. – Dar yra ponia Ohara. Ji gali turėti laisvą kambarį.
Kažkodėl pono Gryno akys pasidarė apskritos it monetos.
– Puiku, turės tikti, – jeigu ne, ji grįžusi vėl įsikurs šiame vestibiulyje. – Ir kur man rasti tą ponią Oharą?
– Už kelių gatvių šiaurės kryptimi bus smuklė. Pasukite dešinėn ir paeikite dar tris kvartalus – atsidursite miestelio pakrašty. Tikrai rasite – tai vienintelis pastatas.
Ji mieliau nesivestų vaikų pro smuklę, bet ką darysi.
Lileta tvirčiau susupo į antklodę Merę. Džesis paėmė krepšius.
– Perduokite mano linkėjimus poniai Oharai, – jai vedantis vaikus į pirmąjį tų metų sniegą pavymui šūktelėjo viešbučio savininkas.
– Teta