Beveik mano. Sarah Mayberry
Читать онлайн книгу.
neturėjo artimųjų, kurie būtų galėję jiems padėti – Bilės šeima gyveno Anglijoje, o jo – Perte, už tūkstančio mylių ir vienos laiko juostos. Atrodė, kad dvylika mėnesių, deja, nebus pakankamas laiko tarpas užlopyti skylę, atsiradusią po Bilės netekties, tačiau paaiškėjo, kad vaikai sugeba daug geriau prisitaikyti, nei jam iš pradžių atrodė.
Negali sakyti, kad jų nepaveikė motinos mirtis – paveikė, ir tai visą laiką atsispindėjo smulkiausiuose dalykuose, tačiau jiems daug geriau sekėsi gyventi dabartyje nei jam.
Jam reikėjo šios pertraukos daug labiau nei jiems. Pirmosiomis dienomis jis buvo sugniuždytas, tarsi kontuzytas kareivis, ir jų įprastoje kasdienybėje bei uždarame buitiniame gyvenime rado kažką paguodžiančio ir raminamo – tai buvo tarsi koma, laukimo būsena, kurią jis patyrė tam, kad išgyventų.
Tačiau neužteko išgyventi, ypač kai jis nuvylė vaikus. Jie nusipelnė daugiau. Reikėjo ištrūkti iš šio apgailėtino išgyvenimo etapo.
Tai atrodė neįmanoma žvelgiant iš ten, kur jis dabar buvo.
Jis įsižiūrėjo į save veidrodyje – suveltus plaukus, kaulėtus bruožus ir šeriais apaugusius skruostikaulius.
Laikas nestovėjo vietoje, tad neturėtų ir jis. Rytoj paskambins firmos partneriams ir pakalbės apie grįžimą anksčiau. Tada pradės iš pagrindų tvarkyti namus – tiesiogine ir netiesiogine prasme.
Buvo sunku vien apie tai pagalvoti.
Prakeikimas, Endže. Kodėl negalėjai paprasčiausiai palikti manęs ramybėje?
Pats žinojo atsakymą – nes ji buvo draugė ir jis pakankamai jai rūpėjo, kad priimtų sudėtingą sprendimą ir įsikištų, nors ir žinojo, kad už tai nebus padėkota.
Į rytojaus darbų sąrašą reikėjo įtraukti ir atsiprašymą.
Jis susitvarkė, tada nusimetė drabužius ir įsiropštė į lovą. Versdamasis ant šono užsimerkė. Kaip ir visada grimzdamas į miegą trumpą akimirką užsimiršo ir jo ranka nuslydo į šoną ieškodama Bilės nugaros, instinktyviai siekdama įsitikinti, kol jis laviruoja ant bedugnės krašto.
Kaip ir visada jis rado tik šaltus patalus.
Po kelių minučių užmigo.
2
Kitą rytą Endžė kovojo su senovine spyna, kabančia ant jos studijos durų. Ji ištraukė raktą, tada įkišo atgal ir pasukiojo. Po kelių įtemptų akimirkų pajuto, kaip užraktas pasidavė, ir užvertė akis.
Tipiška. Kaip ir viskas šiame Stradbrouk pastate, mechanizmas vos veikė, tačiau užtektinai, kad būtų sunku pasiskųsti savininkui ir jį pakeisti. Užrakino duris sau už nugaros ir numetė krepšį ant nedidelio staliuko su kėdėmis, kuriuos laikė susitikimams su klientais, tada žengė prie lango įleisti šiek tiek gryno oro. Užsidėjo nudėvėtą odinę prijuostę, kurią nešiojo, kad apsaugotų drabužius, ir pritūpė atidaryti seifo. Viduje buvo plokščių aukso juostelių, sidabro ir kitų metalų, kuriuos naudojo kurti lydinius kūriniams, taip pat dėžė, pilna mažesnių dėžučių, kurių kiekviena švytėjo deimantais ir kitais brangakmeniais. Labiausiai jai patiko dirbti su baltais, šampano spalvos ir rožiniais deimantais, tačiau taip pat turėjo nedidelę rubinų, smaragdų ir safyrų kolekciją. Šį rytą nekreipė dėmesio į akmenis ir iš seifo ištraukė auksą ir sidabrą. Svarbiausias šios savaitės darbas – žiedai Mertono užsakymui – turėjo būti pagaminti iš aštuoniolikos karatų baltojo aukso. Pažvelgė į dizaino brėžinį, kurį sukūrė susitikusi su Džude ir Džonu, ir apskaičiavo, kiek reikės paladžio ir aukso, kad užtektų jų žiedams – didelio ir mažo dydžio, tada pasuko prie svarstyklių.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.