Ji pakeitė Darijų Sterną. Carole Mortimer
Читать онлайн книгу.
jau seniai nejaudino, ar sulauks motinos pritarimo, ar ne. Tiksliau, jau dvidešimt metų. Nuo mirties tėvo, kurio jiedu su Ksandru nekentė. Katerina savo vyro bijojo. Darijus buvo labai panašus į tėvą, bent jau išvaizda: Katerinai, žinoma, buvo nelengva žiūrėti į sūnų, primenantį vyrą, kurio ji nemėgo.
Darijus suprato motinos antipatiją, bet jos atstūmimas vis tiek jį skaudino. Per šitiek metų jis rado geriausią būdą išvengti to skausmo – tai laikytis nuo motinos kuo didesniu atstumu. Gal, šiaip ar taip, ne tobulas sprendimas, bet bėgant metams įsitikino, jog tai geriausias variantas.
Dėl tos priežasties motina su sūnumi kalbėdavosi retai, tuo labiau vengdavo vakaroti kartu.
Dėkui Dievui, likę šeimos nariai paprastai atrodydavo susitaikę su slegiančiu Darijaus tylėjimu.
Ksandras pasitelkdavo savo įprastą, žavesio kupiną rafinuotumą.
Jų motina Katerina, vis dar graži penkiasdešimt aštuonerių sulaukusi moteris, atrodė maloni ir žavi – dėl visų restorane vakarieniauti susirinkusiųjų, nes šie paslapčiomis stebėjo Sternų šeimą.
Tik Čarlis, ar Čarlzas, kaip motina mėgdavo vadinti savo antrąjį sutuoktinį, elgėsi kaip įprasta, šiltai ir draugiškai, nekreipė dėmesio į kitus restorano svečius ir prie staliuko tvyrančią įtampą. Jis tik nerūpestingai palaikė pokalbį, nelįsdamas į asmeniškumus.
Šįvakar jie šventė Katerinos gimtadienį ir dėl to čia susirinko, bet Darijaus santykiai su motina buvo tokie, kad nebeliko pagarbos bei susižavėjimo ir Čarliu. Apskritai keista, kad Darijus išvis čia pasirodė.
– Ar ne laikas išgerti į tavo sveikatą, mama? – Jis pakėlė šampano taurę. – Negaliu ilgai sėdėti. Turiu kai kur būti. – Jis žvilgtelėjo į kitą restorano pusę – prieš kelias minutes dingo antrosios šviesiaplaukės palyda. Tikriausiai nuėjo į tualetą.
Jo motina ir vėl nepritariamai susiraukė.
– Darijau, juk gali man skirti bent vieną vakarą?
– Deja, negaliu, – it kirviu negailestingai nukirto jis.
– Čarlzai, pasikalbėk su juo! – Katerina kreipėsi į savo vyrą.
– Tu girdėjai, ką jis pasakė, Katerina, jis turi darbo, kurį reikia atlikti.
Sidabru balintais plaukais, įpusėjęs šeštą dešimtį Čarlzas Latimeris dievino savo žmoną, ir Darijus žinojo, kad tas vyras darė viską, kas buvo jo valioje, kad suteiktų jai laimės. Bet net Čarlis žinojo, kad geriau nesiginčyti, kai Darijus kategorišku, nepalenkiamu tonu ką nors pareikšdavo.
– Jis nesakė, kad tai darbas.
– Tai darbas, – atžariai nukirto Darijus, tyčia nekreipdamas dėmesio į priekaištingą Ksandro spiginimą.
Juk jis šįvakar čia atėjo, tiesa? Kaip ir derėjo, atvyko į motinos gimtadienio šventę, kaip ir kitą savaitę lankysis viešame renginyje, vienoje iš nesuskaičiuojamos daugybės motinos rengiamų labdaros vakarienių. Ko dar jie iš jo nori? Kad ir kas tai būtų, jo ir motinos santykių atšalimas buvo reikšmingas, ir Darijus neketino pasiduoti.
Jis dar kartą žvilgtelėjo į kitą restorano galą ir tiksliai apsisprendė, ko nori.
– Juk tu žiūrėjai į Ksandrą, tiesa? – susirūpinusi paklausė Kim.
Ji buvo trejais metais vyresnė už Endę ir visada rimtai imdavosi globėjiško vyresnės sesers vaidmens, o po tėvų mirties tai darydavo ypač dažnai.
Endė ne iškart atsakė, toliau spoksojo į Darijų Sterną, kai tas netikėtai skubiai atsistojo.
Moteris, sėdinti prie staliuko su trimis vyrais, buvo graži, tikriausiai sulaukusi penkiasdešimties, o dėl šviesių plaukų ir tamsių akių ji buvo panaši į Ksandrą Sterną. Tikriausiai dvynių motina? Tačiau Endė neįžvelgė jokio jos ir Darijaus panašumo.
Vyresnysis vyriškis nebuvo panašus į nė vieną iš brolių, jis tikriausiai jų patėvis?
Kad ir kokie santykiai siejo Sternų dvynius su vyresniąja pora, buvo neįmanoma nepastebėti įtampos, įsivyravus prie staliuko nuo tada, kai dvyniai susėdo. Ta įtampa, regis, atslūgo Darijui Sternui palikus trijulę.
Endė toliau sekė jį akimis, kol jis traukė į restorano gilumą.
– Ne, – išsiblaškiusi ji atsakė sesei ir pritrūko kvapo, kai Darijus pradingo marmuriniame koridoriuje restorano tolumoje.
Galiausiai ji suprato, kad nustojo kvėpuoti ir kad nenuleido nuo jo akių, kol Darijus dingo, elegantiški jo judesiai priminė sėlinantį plėšrūną. Stiprų jaguarą blizgančiu kailiu, o gal tigrą? Neabejotinai laukinį ir pavojingą!
– Ende, siūlau tau nesivarginti ir nespiginti į Darijų Sterną, – Kim skubėjo patarinėti. – Žinoma, jis gražus, paslaptingas ir pavojingai prikaustantis dėmesį, bet jis ne tavo nosiai, mieloji. Na, jis ne protingos moters nosiai! – jausmingai aiškino sesuo.
Endė gurkštelėjo šampano, jos burna išdžiūvo vien žiūrint į Darijų Sterną.
– Laikraščiai jau seniai rašo istorijas, užsimindami apie Darijaus Sterno tamsiąją pusę, – perspėjo Kim, nesulaukusi Endės atsako.
Ji atsigręžė į seserį ir pašaipiai šyptelėjo.
– Nori pasakyti, kad jis užsiiminėja juodąja magija?
– Gal labiau bizūnėlių valdymu.
Endė vos nepaspringo šampanu.
– Kim! – ji galų gale sugebėjo nepatikliai burbtelėti. – Kodėl visi šiais laikais apsėsti tų reikalų?
Ji neįsivaizdavo nieko labiau žeminančio už vyrą, besisavinantį moterį ir reikalaujantį vadinti jį šeimininku. Arba išbandantį moterį lovoje, prieš tai daręs su ja, ko panorėjęs. Arba tą patį vyrą, reikalaujantį, kad moteris nuolankiai klūpėtų, kol jis lieps ką kita. Endei net plaukai šiaušėsi nuo minties apie vyrus, šitaip besielgiančius su moterimis.
Net jeigu jie būtų tokie patrauklūs kaip Darijus Sternas.
Jos sesuo gindamasi iškėlė rankas.
– Ne aš kuriu paskalas apie jį.
– Bet tu jas skaitai, – sušnypštė Endė. – Tai, ką spausdina bulvarinė spauda, yra ne paskalos, Kim, o dažniausiai visiški pramanai. Sensacija paverstos spėlionės ir į akis pernelyg krintančios antraštės, skatinančios žmones pirkti laikraščius.
Jos sesuo gūžtelėjo gležnais pečiais.
– Juk girdėjai posakį be ugnies nebūna dūmų.
Endė kilstelėjo antakius.
– Aš taip pat prisimenu, kaip mama sakydavo, kad kvaila, nesąžininga klausytis paskalų ar gandų, kad verčiau susidaryti savo nuomonę apie žmogų.
– Jeigu mama būtų čia, neabejoju, ji pasakytų, jog tikra kvailystė žavėtis tokiu vyru kaip Darijus Sternas, – tvirtai pareiškė sesuo.
Abi merginos surimtėjo, prakalbusios apie motiną. Kai mirė jų tėvai, seserys – dvidešimtmetė Kim ir aštuoniolikos sulaukusi Endė, jautėsi visiškai priblokštos netekties, bet bėgant laikui jiedvi pradėjo branginti laiką, praleistą kartu su tėvais. Endė visuomet buvo dėkinga, kad jie gyveno tiek, jog dar spėjo pamatyti Kim, laimingai ištekančią už Kolino, ir dalyvavo Endės pasirodyme tą vakarą, kai ji vaidino Žizel su žymia Anglijos baleto trupe.
Prabėgus šešiems mėnesiams po tėvų mirties Endę ištikusi nelaimė reiškė, kad ji daugiau niekada nešoks scenoje.
Endė ryžtingai nuvijo liūdesį, kuris užklupo aplankius prisiminimams – net ir po ketverių metų. Ji turėjo