Atpirkimas. Sarah Mallory
Читать онлайн книгу.
to paaiškėjo, kad dingo Sostonų deimantai, ir aš buvau prakeiktas dvigubai, – pats užbaigė Volfas. – Kas suprato, kad vėrinio nebėra?
– Misden, pone. Ji buvo pašaukta prie šeimininkės, kai paaiškėjo, kad ponia Volfgang gyva. Vargšelė buvo nunešta į rytmetinį kambarį, ir Misden liko su ja, kol atvažiavo daktaras Osvaldas. Laimei, jis vakarieniavo vikariate, todėl atvyko greitai. Misden užlipo į ponios Volfgang miegamąjį kažko atnešti ir parbėgo klykdama, kad ponios papuošalų dėžutė atidaryta, o vėrinio nebėra.
– Visi pagalvojo, kad jį paėmiau aš, – burbtelėjo Volfas.
– Niekada tuo netikėjau, sere. Nors įkalčiai… – senasis liokajus nutilo.
– Taip, – sudejavo Volfas. – Žmona raktelį visuomet laikydavo už išklibusios židinio plytos. – Staiga apykaklė ėmė stipriai veržti kaklą lyg kilpa. – Mano žiniomis, apie slaptavietę žinojo tik trys žmonės: Florencija, jos kambarinė ir aš. – Volfas kreivai šyptelėjo. – Neabejoju, kad Misden visiems tai papasakojo. – Sielvartas senuko akyse nuojautą patvirtino. Volfas palietė jo ranką. – Pagalvok, Brentai. Ar name tą naktį tikrai daugiau nieko nebuvo?
– Na, tai tik spėjimas…
– Pasakyk man.
Brentas patylėjo, raukšlėta kakta dar labiau susiraukė – senukas stengėsi prisiminti.
– Tuomet pasakojau teisėjui, sere, bet jis nieko nedarė. Matote, nunešęs arbatos padėklą poniai į svetainę, aš paruošiau miegamojo žvakes. Lipdamas laiptais į viršų išgirdau viršuje triukšmą. Balsus. – Senukas atsisėdo tiesiai. – Pagalvojau, kad ponia Volfgang su kažkuo kalbasi.
Volfas nusišiepė.
– Kas nors pasakytų, kad ten buvau aš. Kad sugrįžau ir nustūmiau Florenciją iš balkono.
Brentas papurtė galvą.
– Pamatęs jus suklupusį šalia ponios Volfgang supratau, kad tik ką įėjote. Ta diena buvo žvarbi – pirmieji žiemos šalčiai. Ant jūsų palto skvernų tebebuvo šerkšno kaip ilgai buvus lauke. Aš tai pasakiau teisėjui, bet jis nekreipė dėmesio. Pamanė, kad tiesiog stengiuosi jus apginti.
– Ir daugiau niekas iš namiškių nieko nematė ir negirdėjo?
Brentas lėtai papurtė galvą.
– Ne, sere. Jūsų tėvas ir teisėjas surinko visus tarnus prieangyje ir klausinėjo to paties, bet tą naktį buvo baisiai šalta, todėl tie, kurie negalėjo eiti miegoti, buvo susirinkę tarnų salėje prie židinio.
– Ar galėjo tie balsai, kuriuos girdėjai, būti mano žmonos ir kambarinės? Juk Misden turėjo būti su šeimininke.
– Ne, sere. Parnešusi šeimininkės padėklą po vakarienės ji pasakė einanti miegoti ir perdavė ponios Volfgang įsakymą niekam dėl jokios priežasties netrukdyti jos iki ryto. Ji kalbėjo labai ryžtingai, o paskui nuėjo į savo kambarį. Gretimame kambaryje mieganti tarnaitė girdėjo ją krapštantis tol, kol ją pašaukė, kai paaiškėjo, jog šeimininkė tebėra gyva.
Volfas susiraukė galvodamas, kad trūksta kažkokios svarbios detalės. Jis pasakė:
– Turiu nueiti į namą. Man atrodo, ten gyvena Džonsas.
– Taip, pone Volfgangai, gyvena ir neabejoju, kad mielai su jumis pasikalbės, bet saugokitės ką nors susitikti kaime, sere. Kai Arandeilo dvaras buvo uždarytas, daugelis žmonių prarado pragyvenimo šaltinį, jie į jus ne itin palankiai žiūri.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.