Jausmingasis nutrūktgalvis Sienoje. Bronwyn Scott
Читать онлайн книгу.
atrodytų. Jau ir taip per ilgai viską atidėliojo ir kitų poreikius kėlė aukščiau už savo. Lips į tą laivą. Galbūt bandė išsisukinėti, nes pabūgo. Jei žengs šį žingsnį, kelio atgal nebus. Šis žingsnis – reikšmingesnis už visus kitus. Arčeris keliaus pradėti naujo gyvenimo, susirasti naujos šeimos.
Trijulė sulipo į laivą ir išsirikiavo prie turėklų. Akių neatitraukė nuo prieplaukos, kiekvienas susirūpinęs mąstė apie tai, kas atsitiko Brenanui. Neramūs žvilgsniai kalbėjo tą patį: Kas galėjo nutikti? Vakar Brenanas vakarieniavo kartu su jais. Arčeris žinojo, kad svarbu ne tai, kur yra Brenanas, o tai, ar jis saugus. Nolanas bandė palaikyti visų stiprybę lažindamasis dėl Brenano atvykimo, bet tai nepadėjo. Jų ketvirtojo bičiulio nesimatė nė ženklo net tada, kai pradėjo kilti inkaro grandinės.
Arčeris susitaikęs nulenkė galvą. Brenanas tikrai neatvyks. Kelionė be jo bus ne tokia, kokios norėtųsi. Galbūt ji taps daug saugesnė, tačiau praras savo ypatingą prieskonį. Kur tik būdavo Brenanas, ten virdavo gyvenimas ir liepsnodavo ugnis, su juo viskas vykdavo įdomiau.
Staiga jaunuolio dėmesį patraukė judėjimas prieplaukoje. Arčeris pakėlė galvą. Havilandas irgi tai pastebėjo. Tai Brenanas! Havilandas kaip beprotis pradėjo šaukti ir mosuoti rankomis. Brenanas bėgo iš visų jėgų, be palto, jo baltų marškinių skvernai auštančios dienos šviesoje atrodė kaip burės. Havilandas nulėkė pagal laivo bortą pakeliui šaukdamas nurodymus: šok ir nešok čia, čia per platu, šok iš laivo galo, jis dar prie prieplaukos. Laivagalis buvo plokščias, kad palengvintų krovimą, ir ten buvo dalis be turėklų. Ties ta vieta Brenanui turėtų pavykti.
Tą pačią akimirką Arčeris suprato, kad Brenanas – ne vienas. Iš džiaugsmo jis pradžioje net nepastebėjo dviejų jam iš paskos bėgančių vyrų. Vienas iš jų ginkluotas. Be to, buvo dar kai kas. Už tų vyrų pasirodė žirgas, pralėkė pro juos, peršoko per nuverstas statines, pasuko tiesiai prie Brenano ir vandens. Bet tai buvo ne bet koks žirgas. Tai buvo jo žirgas. Arčeris ir Nolanas susižvalgė ir abu puolė paskui Havilandą.
Laivagalyje užvirė tikras chaosas. Havilandas šaukė, Brenanas bėgo, žirgas sulėtino ristelę ir lėkė šalia jo, tačiau du besivejantys vyrai vis artėjo, bet bėgdami negalėjo gerai nusitaikyti. Arčeriui nerimą kėlė tai, kad jie netrukus gali sustoti, o tada bus bėdų. Nes daugiau nebuvo kur sprukti. Laivas atsistūmė nuo doko ir tamsaus vandens ruožas tarp jo ir prieplaukos ėmė didėti. Arčeris žvilgsniu įvertino atstumą. Kad ir kaip sparčiai bėgtų Brenanas, atstumas gali tapti per didelis. Per daug toli. Brenui reikės pagalbos.
– Šok ant žirgo, Brenai! – Arčeris sušuko į vėją, rankų mostais rodydamas į gyvulį. Tai buvo beprotiškai pavojinga. O jei žirgas nuspręs nešokti? Kas, jei jie abu nepataikys ant laivo denio? Kaip ir Arčeris, Brenanas, galima sakyti, gimė balne. Jei kas nors ir galėjo tai padaryti, tai Brenas. Kito pasirinkimo nebuvo, nebent Brenas norėtų žvilgtelėti į pistoleto vamzdį. Havilandas ir Nolanas prisijungė prie jo ir bandė parodyti Brenanui tą patį. Jie visi sulaikė kvėpavimą, kai Brenanas Karas čiupo už žirgo karčių ir užšoko ant jo. Tvirtai kojomis suspaudė žirgo šonus.
Ir jie šoko.
Ir nusileido.
Tik per plauką.
Dar viena pėda ir jie būtų įpuolę į vandenį. Dėl smūgio nusileidžiant į jūros sūpuojamą denį žirgas suklupo. Arčeris ir Havilandas nulėkė prie jų.
Brenanas nusirito nuo žirgo. Havilandas kaip tik spėjo jį pagauti ir norėjo pakelti nuo denio, tačiau sparčiai berdamas vos suprantamus žodžius Brenanas prispaudė jį prie žemės.
– Havai, nesikelk! Arči, žirgas, neleisk jam keltis!
Pirmoji kulka prazvimbė virš jų galvų tik per kelis colius nuo Havilando. Arčeris prisispaudė prie denio šalia išsigandusio žirgo, pasitelkdamas balsą ir rankas, kad apsaugotų šį didžiulį gyvulį nuo kulkos.
Dabar, kai visi jau buvo laive, Arčeris mielai būtų paspartinęs įvykius. Atstumas tarp jų ir doko didėjo per lėtai. Nenustebtų, jei pasirodytų ir Nolano vyriškis iš viešbučio. Visi kiti jau buvo čia, net žirgas. Nolano ir Brenano dėka rytas prasidėjo gana įspūdingai.
Įsitikinęs, kad kulkos jų jau nebepasieks, ketvertukas atsargiai pakilo nuo denio ir ėmė valytis išpurvintus drabužius. Draugai garsiai stebėjosi Brenanu. Arčeris supratingai susižvalgė su Havilandu. Su tais dviem kelionė bus įspūdinga, bet tolstant Anglijos krantams Havilandas šypsojosi. Arčeris galva parodė į kamanas rankoje.
– Eisiu pasikalbėti su kapitonu, kur galėtume įkurdinti šį vaikiną. – Su žirgu toldamas nuo draugų Arčeris dar girdėjo, kaip Nolanas burba prie turėklų.
– Esminis klausimas yra ne tas, Brenai, kur tu buvai, bet tas, ar ji to verta?
Brenanas nusikvatojo vėjyje, tarsi beprotiškos gaudynės buvo tik lengvas nuotykis, tarsi pro pat juos nešvilpė kulkos.
– Visada, Nolai, visada. – Kartais Arčeris pavydėdavo Brenui ir Nolanui jų nerūpestingo požiūrio, tarsi jiems niekas per daug nerūpėtų. Jie buvo įrodymas, kad galbūt tai, kas nepatirta, yra nepakankamai vertinama.
Virš denio buvo įrengtas laikinas gardas, kuriame žirgas bus saugus. Kelionė per kanalą truks neilgai. Angliją ir Prancūziją skyrė tik dvidešimt vienos mylios pločio vandens ruožas, tačiau kartais vanduo itin banguodavo. Arčeris nenorėjo rizikuoti, kad žirgas dar labiau susižeistų, todėl įkurdinęs jį ranka patikrino visas keturias kojas, kad įsitikintų, jog šokdamas į laivą gyvulys nesusižalojo.
Įsitikinęs, kad per savo rytinius nuotykius žirgas nenukentėjo, Arčeris ranka paplekšnojo jo kaklą.
– Na, jei liksi su manimi, tau reikės vardo. – Arčeris akimirką pagalvojo. – Ką manai apie Amicus? Lotynų kalba tai reiškia draugą, o tu šiandien buvai tikras draugas. Padarei Brenanui didžiulę paslaugą, kai jam tavęs reikėjo.
– Ypač kai Klivlando bėriai yra kinkomi arkliai, – jam už nugaros tyliai tarstelėjo Havilandas. Arčeris gūžtelėjo pečiais. Jam jau seniai nerūpėjo, jei kas nors išgirsdavo jį kalbantis su žirgais.
Arčeris nusišypsojo ir paglostė ilgą Amicus snukį.
– Ypač dėl to. – Jis vertindamas pažvelgė į Amicus. – Galvoju, ar tu anksčiau nesi medžiojęs, berniuk? Atrodė, kad žinai, ką darai, kai šokai į laivą. – Be jokios baimės, tarsi būtų kasdien šokinėjęs per krūmus ir rąstus, aukštas ir plačias kliūtis. Klivlando bėrius kilmingieji mėgdavo kinkyti į karietas, o Arčeris pažinojo kelis veisėjus, kurie jais mielai jodavo į medžiokles.
Havilandas atsistojo šalia Arčerio ir paglostė Amicus.
– Kaip manai, kodėl jis taip padarė? Tai tikrai nepaprastas šuolis. Žinau ne vieną žirgą, kuris būtų sustojęs paskutinę akimirką. Jis galėjo žūti.
Arčeris rimtai pažvelgė į Havilandą.
– Jis nusprendė, kad su Anglija jo niekas nebesieja.
– Kaip ir tavęs, mano senasis drauge? – spėjo Havilandas. – Ar tu vis dar pasiryžęs tai padaryti? – Nolanas ir Brenanas nežinojo apie Arčerio sprendimą pasilikti Italijoje, bet jis papasakojo apie tai Havilandui.
Arčeris linktelėjo galva.
– O tu? – Havilandas taip pat kai ką papasakojo Arčeriui. Ši kelionė ne jam vienam atvėrė galimybę pabėgti.
– Taip. Noriu paragauti laisvės, ištirti savo paties galias, pamatyti, kaip gali būti prieš… – nebaigęs sakinio Havilandas gūžtelėjo pečiais: prieš jam grįžtant ir atsiduodant sutartoms vedyboms su moterimi, nė mažumą nekursčiusią jo aistros.
Arčeris dar kartą mintyse padėkojo dangui už tai, kad nėra pirmagimis. Jis bent jau turėjo pasirinkimą.