Draugėms nereikia tūkstančius kartų aiškinti to paties. Su jomis paprasčiausiai galima tūkstančių tūkstančius kartų kalbėti (ir tylėti) apie tą patį. O dar verkti ir juoktis. Jos nebijo ašarų. Nebijo juoko. Nebijo būti juokingos. Tiesiog nebijo būti“, – sako romano autorė.
Gyveno kartą septynios moterys. Draugės. Beveik visos ilgai. Bet ne nuobodžiai. Nes buvo imlios. Ėmė ir davė, davė ir ėmė, ėmė ir davė. Garo! Ypač vienam kitam vyrui. Ir vis todėl, kad atėjus laikui panūdo vėl būti savimi ir žengti į priekį. Tiesiog į „tegul bus taip“ glėbį.
