Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell
Читать онлайн книгу.
dieną po parado visai netoli šviesios neoklasicistinės Adolfo Hitlerio meno šventovės Miunchene buvo atidaryta kita paroda. Ji įkurdinta šalia rūmų parko Hofgarten, Galeriestrasse 4 esančiame purviname betoniniame name su mažais langais. Lankytojai sakė, kad patalpos buvo ankštos, drėgnos ir prastai apšviestos.
Kontrastas su vos už poros kvartalų įsikūrusiu erdviu muziejumi nebuvo atsitiktinis. Išsigimusio meno paroda (Die Ausstellung Entartete Kunst) buvo estetinė priešingybė „Grosse Deutsche Kunstausstellung“. Ekspoziciją, Jozefo Gebelso palaimintą propagandinę instaliaciją, sudarė kiek daugiau nei 600 meno kūrinių.
Jozefas Gebelsas, kuris kaip ir Adolfas Hitleris žinojo apie žemą „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ kokybės lygį, prieš kelias savaites suplanavo kitą parodą, skirtingai nei eksponuojama „Haus der Deutschen Kunst“, sulaukusią didelio publikos dėmesio.
Prie Hofgarten parko eksponuoti daug garsesnių menininkų darbai. Čia skambėjo tokių modernistų kaip Maksas Ernstas (Max Ernst), Markas Šagalas (Marc Chagall), Vasilijus Kandinskis, Paulis Klė, Ernstas Liudvikas Kirchneris, Otas Diksas, Francas Markas ir kitų vardai.
Svarbiausias eksponatas buvo Emilio Noldės devynių dalių paveikslas „Kristaus gyvenimas“, religinių dvejonių kupinas kūrinys, sukurtas likus keleriems metams iki Pirmojo pasaulinio karo. Siaurais ir stačiais laiptais į galerijas antrame aukšte kylančius lankytojus vienas pirmųjų pasitiko kaip tik šis darbas. Noldės serija užėmė visą religijos temai skirtos pirmos salės sieną. „Kristaus gyvenimo“ centre buvo didelis kūrinys, vaizduojantis Jėzaus nukryžiavimą. Ryškios paveikslo spalvos apšvietė tamsią patalpą. Pats Kristus atrodė demoniškas, plačiai išplėstos akys, regis, skleidė veikiau beprotybę, o ne dvasinį pakilimą.
Daugums darbų toje patalpoje vaizdavo paskutinę Jėzaus dieną. Tema buvo kruopščiai apgalvota. Įtempti nacistų santykiai su bažnyčia netrukdė priminti neatmenamus laikus siekiančią nuomonę, kad žydai nužudė Jėzų. Drauge jie bylojo, kad Jėzus taip šventvagiškai vaizduojamas dėl žydų įtakos mene.
Šalia galerijos buvo mažas kambarėlis, specialiai skirtas žydų menininkams. Gebelsas nė neketino būti subtilus. Paveikslai parodoje sukabinti bet kaip, kai kurie visai be rėmų. Iliustracijos, teplionės ir replikos ant sienų šaipėsi iš kūrinių: „bolševikų propaganda“, „žydų rasės sielos apraiškos“, „beprotybė kaip metodas“ ir „gamta nesveiko proto akimis“. Parodą „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ aplankė daug žmonių, į Galeriestrasse 4 atėjo ir meno istorikas Paulis Ortvinas Ravė. Jis sakė: „Darbai sukabinti ilgomis eilėmis, vienas šalia kito. Paroda sąmoningai surengta taip, kad sumenkintų kūrinių vertę, apšvietimas siaubingas. Paveikslai sukabinti bet kaip, tarsi juos būtų kabinęs vaikas arba idiotas. Sienos nusėtos paveikslais nuo grindų iki pat lubų. Jokio tvarkos pojūčio, paveikslai sumesti bet kur, kur tik atsirado vietos: tarp skulptūrų, pastatyti ant grindų ir pjedestalų. Kūriniai komentuojami kandžiomis antraštėmis, replikomis ir nešvankiais juokeliais.“
Trečioje patalpoje kabojo darbai, kurie nacistams pasirodė žeminantys vokiečių moteris, kareivius ir valstiečius. Tarp jų buvo vokiečių dadaisto Georgo Groso (George Grosz) paveikslai, juose pavaizduota ir jo patirtis apkasuose Pirmojo pasaulinio karo metais, jie atmesti kaip „marksistinė propaganda“. Ekspozicija buvo skirta tiems, ko nacistai nekentė labiausiai: žydams, komunistams, anarchistams ir pacifistams.
Ekspozicija skelbė, kad modernusis menas yra sąmokslas, sukurtas ir remiamas žydų bolševikų, siekiančių palaužti vokišką dvasią ir degeneruoti liaudį. Konspiracijos centre buvo „tai, kas žydiška“, nors tik 6 iš 112 parodoje dalyvaujančių menininkų buvo žydų kilmės. Daugiausia darbų – 27 paveikslus – eksponavo nacistams simpatizuojantis Emilis Noldė. Jo primityvizmas buvo pateiktas kaip labiausiai völkisch nacistams kenkiantis dalykas.
Modernusis menas nacistams kėlė ne tik pasibjaurėjimą, bet ir pagrįstą nerimą. Žemindami nacistai stengėsi nuslėpti faktą, kad iš tiesų smerkiami yra jie patys. Dauguma iškabintų kūrinių puolė tai, kas buvo Trečiojo reicho siela ir širdis. Jie apnuogino brutalią tuštumą, slepiamą už biurgeriškų vertybių, kurias nacistai desperatiškai bandė išsaugoti. Modernizmas parbloškė seniai stagnavusį grožio ir harmonijos idealą. Čia buvo vaizduojamas milijonus gyvybių apkasuose nusinešusio Pirmojo pasaulinio karo blogis ir beprasmybė.
Šis menas neteikė malonumo. Jis rodė pasaulį, kurio nacistai ir nemažai vokiečių liaudies nenorėjo priimti. Pasibjaurėjimas buvo vaizduojamas atvirai ir suprantamas kaip sveika reakcija, o ne draudžiami jausmai, kuriems jis dažnai atstovavo. „Visur aplink matome monstriškus beprotybės, begėdiškumo, nekompetencijos ir paprasčiausio išsigimimo vaisius. Tai, kas rodoma šioje parodoje, visiems mums žadina pasibjaurėjimo baimę“, – atidarymo dieną kalbėjo „Entartete Kunst“ ekspertas Alfredas Cygleris (Alfred Ziegler).
Gebelsas tiksliai žinojo, kaip sudominti paroda. Beje, buvo nustatytas 18 metų cenzas, siekiant „apsaugoti“ jaunimą. Viskas sumaniai apgalvota Gebelso propagandos ministerijos, kuri suorganizavo parodą per mažiau nei tris savaites. „Entartete Kunst“ sulaukė didelio publikos dėmesio. Per 1937 m. rudenį iki lapkričio, kai paroda buvo uždaryta, ją vien Miunchene aplankė daugiau nei du milijonai žmonių. Tuo pat metu „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ pavyko pritraukti 400 000 lankytojų. Gebelsas iš karto išsiuntė išsigimusį meną į gėdingą turnė po šalį, pradedant Berlynu, Leipcigu, Zalcburgu ir baigiant Viena bei Diuseldorfu. Koncepcija buvo tokia sėkminga, kad ji panaudota ir kitur: 1938 m. Diuseldorfe surengta paroda „Entartete Musik“ lygiai taip pat puolė džiazą.
Prieš „Entartete Kunst“ vyko didžiausios visų laikų vokiečių kultūrinio gyvenimo reformos.
1937 m. birželio 30 d., likus iki atidarymo vos kelioms savaitėms, nacistinėje Vokietijoje buvo nuspręstas šiuolaikinio meno likimas. Gebelso paliepimu įvykdyta tai, ką būtų galima pavadinti krištoline Vokietijos modernizmo naktimi – degeneravusio meno akcija (Entartete Kunst Aktion). Per akciją iš Vokietjos viešųjų įstaigų „išvalytas“ visas nepageidaujamas menas. Kiek daugiau nei per savaitę iš Vokietijos muziejų paimti 5 328 paveikslai ir grafikos darbai. Akcija nukreipta prieš žydų menininkų darbus, pavyzdžiui, Marko Šagalo ir Liudviko Maidnerio (Ludwig Meidner), bet pirmiausia tai buvo estetinis valymas. Aukomis tapo visos modernistinės tendencijos. Tai Pikaso, Mondriano, Matiso, van Gogo ir Gogeno, taip pat ir vokiečių modernistų darbai. Vienas labiausiai nukentėjusiųjų buvo Emilis Noldė.
1936 m. lapkritį Jozefas Gebelsas ištarė „stop“ laisvajai meno kritikai ir nustatė, kas ir kaip gali rašyti apie meną. Adolfas Hitleris ir kiti nacistų lyderiai buvo įsitikinę, kad moderniojo meno sėkmę užtikrina laikraščiai. Iškreiptame nacistų pasaulio suvokime egzistavo sąmokslas tarp žydų „kontroliuojamos“ žiniasklaidos ir žydų dominuojamos meno rinkos. Blefas, kuriuo norėta parodyti žydų pasipelnymą.
Štai kodėl nacistams buvo svarbu perimti meno kritikos kontrolę. Dėl šios priežasties partija 1937 m. ėmė leisti brangų meno žurnalą „Die Kunst im Dritten Reich“. Prašmatnus žurnalas turėjo papuošti daugelio nacistų rašomąjį stalą. Jo redaktorius buvo Alfredas Rozenbergas. „Die Kunst im Dritten Reich“ tapo dogmatinių Rozenbergo meno pažiūrų kalke. Vis dėlto meno žurnalo vadovo pareigos buvo veikiau paguodos prizas partijos ideologui, kuris tikėjosi kontroliuoti visą Trečiojo reicho kultūros politiką. Alfredas Rozenbergas laimėjo ideologinį mūšį, bet pralaimėjo karą dėl kultūros politikos valdymo.
1933 m. į valdžią atėjus nacistams Vokietijoje buvo išlaisvinta iki tol užtvenkta agresijos banga. Laukdami galimybės patekti į valdžią nacistai per daug nerodė neapykantos Veimaro kultūrai, o dabar tam buvo uždegta žalia šviesa. Šalį apėmė nacistinė revoliucija, prioritetą teikianti Veimaro kultūrinių simbolių puolimui. Revoliucija turėjo susidoroti su išsigimusiu Veimaro respublikos kultūriniu gyvenimu.
Vokietijoje