Kitą dieną – Lucidijaus skambutis. Pradėjo prisistatydamas: „Tas, kuris omletą…“, ir aš jį pertraukiau: „Taip, taip, kaip laikotės?“ Pasakė jau kaupiąs sudedamąsias vakarienės dalis, nors dar likusios dvi savaitės. Jau žinojo, ką gaminsiąs. Boeuf bourguignon6.

      – Abeliui patiks. Mėgstamiausias jo patiekalas.

      – Žinau.

      Jis pasakė „žinau“? Nežinau. Paklausė, ar virtuvėje turiu kai ką, tam tikrą įrankį, kurio jam reikės; atsakiau „taip“. Paskui paklausė, kokia vakarienės aptarnavimo schema, ar kas nors bus, kad padėtų? Pasakiau, kad mano pamotė atsiųs savo žmonių. Jis pasakė, kad būtų labiau linkęs dirbti vienas. Jis gamins, o aš aptarnausiu. Sutikau: „Viskas gerai.“ Pasakiau norįs sumokėti už sudėtines dalis, kurias jis nupirkęs. Jis pridūrė:

      – Paskui suderinsime. Ar jau kalbėjote su kitais?

      – Dar ne.

      – Pradėkite nuo Abelio.

      Tik to man ir trūko. Kita Livija man nurodinėja ir bando tvarkyti mano gyvenimą. Prisipažįstu, jo įsikišimas man patiko. Jis buvo įdomus tipas, nors elgėsi formaliai ir turėjo bjaurią sustingusią šypseną. Nekantravau, kada galėsiu pristatyti jį kitiems ir pamatyti jų reakciją į fugu ir slaptosios draugijos istoriją. Kokių kitų istorijų jis galėtų papasakoti? Dievinu keistas istorijas. Juo mažiau jos įtikimos, juo labiau aš jomis tikiu. Bus gerai, kad man nereikės pasitikti pirmos naujo sezono vakarienės vienam ir turėsiu naujieną kolegoms. Galbūt kaip tik to mums ir trūko. Galbūt Lucidijus pertvarkys visų mūsų gyvenimus. Vyras, rizikavęs savo kailiu dėl mirtinos žuvies skonio, buvo tas, kurio mums reikėjo, kad ištrūktume iš kartėlio ir savitarpio kaltinimų spiralės, į kurią mus įsuko Ramo mirtis, ir susigrąžintume vienybės jausmą. Galiausiai buvome gastronomai, o ne abejonių kamuojamas religinis ordinas ar prakeiktoji karta. Net jei fugu istorija būtų išgalvota, ji buvo įkvepianti. Jei galima spręsti iš vieno omleto, jo vakarienė būsianti puiki.

      Pradėjau nuo Abelio. Kaip ir tikėjausi, dėl tolesnio klubo gyvavimo jis didelio entuziazmo nerodė.

      – Nežinau, Danieli. Kas žino, gal šiemet nereikia skubinti įvykių?

      – Abeli…

      – Paskutinis susitikimas sukėlė skausmą.

      – Pagrindinis valgis, Abeli, bus boeuf bourguignon.

      – Ak, tikrai?

      Nereikėjo daugiau, kad jį įtikinčiau.

      – Ar padarysi desertą? Iš bananų?

      – Padarysiu, Abeli.

      – Renkamės devintą valandą?

      – Kaip visada.

      Paskui paskambinau Joanui, kuris irgi priešinosi. Galbūt ateis, galbūt ne. Kaip tik galvojo palikti klubą. Kalėdų susitikimas jam parodė, kad metas sustoti. „Kitaip neišvengiamai kada nors trenksiu Paului.“ Per dvidešimt vienus metus Joanas nedalyvavo klubo susitikimuose tuomet, kai pradingo, kad paspruktų nuo žmonių, kurių pinigus buvo praradęs ir kurie troško jį užmušti, taip tik parodydami, pasak Samuelio, šokiruojantį kapitalizmo dvasios nesupratimą. Samuelis mokė kreditorius, užuot Joaną nužudžius, laužyti įvairius jo kaulus, išskyrus tuos, kurie leistų atgauti pinigus. Net pasiūlė sąrašą Joano kaulų, kurių nereikėjo, kad pelnytų pinigus ir visiems sumokėtų. Tuo pat metu Samuelis buvo ir didysis Joano gelbėtojas, net slėpė jį nuo įniršusių kreditorių savo namuose. Periodiškai atnešdavo mums naujienų apie priglaustąjį. „Jis puikios nuotaikos. Man nepavyksta įtikinti jį nusižudyti.“ Ir pabaigdavo viena savo neaiškių citatų: „Vienas didžiausių žmonijos apsigavimų – sąžinės priekaištai.“

      – Pabandykime dar kartą, Joanai, – primygtinai prašiau. – Pagaliau juk buvome kartu dvidešimt vienus metus.

      – Nežinau…

      Kurį laiką glaudęsis Samuelio namuose Joanas pasiekė susitarimą su kreditoriais, bet nepasitaisė. Melavo nuo vaikystės ir savo įgimtą talentą naudojo, kad ištrauktų iš žmonių pinigus ir paskui aiškintų, jog jie pradingo. Tada buvo tik pirmas iš daugelio sunkių periodų, kurie pribaigė jo santuoką ir gerą vardą, bet ne puikią nuotaiką ir gebėjimą pasakoti anekdotus. Kai Joanas ėmė pasakoti dar vieną anekdotą per mūsų Kalėdų susitikimą, Paulas sušuko: „Ne!“, apkaltino jį esant tobulą brazilų elito paveikslą, kuris pereina visas griūtis, įskaitant ir savo, mojuodamas savo nenuoseklumu kaip leidimu, kaip išankstine