Sniegė ir jos devynetas. Pasi Ilmari Jääskeläinen
Читать онлайн книгу.
ir literatūros mokytojos proza. Tinka, be abejo, tau tobulėti, bet šiaip nieko ypatingo. Pamaniau – aha, dar viena. Tačiau neapsiėmiau iš devynių galbūt teikiančių vilties vaikų išugdyti devynetą daugiau ar mažiau sėkmingų rašytojų. Tad mano nuomonė čia ne kažin ko verta. Jeigu Laura Sniegė tavo novelėje įžvelgė kai ką, vadinasi, joje yra kai ko. Ir tavyje taip pat. Aš šito nematau, bet pasikliaunu ja.
Ela sutriko.
– Tai truputį… Atleiskite, bet ar negalėtumėte paaiškinti, ką norėjote pasakyti? – ji atsiprašomai šyptelėjo.
Ingrida Katelė surimtėjusi padėjo kavos puodelį ant lėkštutės.
– Norėjau pranešti apie pasiūlymą, – atsakė moteris. Jos mina buvo neperprantama. – Laura Sniegė žada padaryti tave rašytoja, jei tik sutiksi įstoti į Triušiogalos literatų draugiją.
6
Po laidotuvių sėdėdama tualete Ela Milana prisiminė, kaip tėtis kadaise balsu skaitė jai „Dyvūnijos“ knygą. Prieš porą dienų ją buvo atnešęs Kalėdų Senelis.
Ji atminė, kaip tėtis visu svoriu slėgė lovos kraštą, jo švelnų balsą, piešiantį vaizdus jos mintyse. Kaip gulėjo užsimerkusi ir ypač aiškiai įsiminė „Dyvūnijos“ fragmentą, labai tinkamą klausytis prieš miegą:
Baltoji Motė apklostė Bobo Riksraksą, Keistuolį Kiukį, Šlapicką, Karnakukurą ir visus kitus, švelniai juos pabučiavo ir pavadino „savo mažaisiais dyvūniukais“, o tai juos nuolat vertė iš didelio malonumo šypsotis po apklotu. Ir akimirksniu jie visi užmiršdavo, kad įkandin nakties tykina Imperatorius Žiurkis, kuždėdamas savo tamsias paslaptis, kurių neturi išgirsti joks gyvas padaras, antraip tuoj pat būtų sunkiai sužalotas.
Paskui Baltoji Motė nuėjo į virtuvę ir užsikaitė puodelį kakavos.
Ji prisiminė, kaip pertraukė tėvą klausdama, ką reiškia pasakojimas apie Imperatorių Žiurkį ir kaip jie galėtų jį sulaikyti, nes Dyvūnijoje visi taip labai jo bijojo.
Paskui stojo tokia ilga tyla, kad Ela pamanė tėtį ištipenus iš miegamojo. Tačiau ne – kai mergaitė atsimerkė, jis vis dar tebesėdėjo. Ir svarstė jos klausimą taip įsigilinęs, kad Ela ėmė būgštauti ir apgailestavo apskritai paklaususi.
– Man regis, – pagaliau atsidūsėjo tėvas, – kad Imperatorius Žiurkis – tai vienas iš tų dalykų, kuriuos privalome užmiršti. Galų gale jis ateis, jeigu ketino ateiti, bet apie tai negalima galvoti ir nieku gyvu nereikia laukti, kad taip nutiktų.
Ruduo įsismelkė į žolę, augalus, medžius ir iš medžių viršūnių trykštelėjo į dangų, apklodamas visą kraštovaizdį.
Ela su motina tupinėjo namuose, vengdamos lietaus. Gimtasis namas atrodė rūškanas ir visas susigūžęs. Buvo šalčiau nei paprastai šiuo metų laiku. Nė viena nepajėgė pakurti senos koklinės krosnies, kuria paprastai šildydavosi, kai nepakakdavo elektrinių radiatorių.
Ela pasakojo motinai savo prisiminimus, kurie taip netikėtai atgijo. Mama sėdėjo žiūrėdama televizijos serialą, kuris vadinosi „Šešiasdešimt paskutinių mūsų gyvenimo metų“.
Nepasukusi galvos motina pasakė, kad duktė klydo dėl savo prisiminimų:
– Kiek siekia mano atmintis, tavo tėvas niekada tau nieko balsu neskaitė. Tai dariau tiktai aš.
Laidai pasibaigus, motina ėmė sudarinėti pirkinių sąrašą kitai dienai – tai buvo pirmadienis. Pirmadienis jų šeimoje visuomet buvo skirtas apsipirkti. Pasak motinos, sudarinėjant pirkinių, darbų ir planų sąrašus galima kontroliuoti dalykus, kurie šiaip pernelyg apsunkina galvą.
Ela sėdėjo šalia jos. Ant virtuvės stalo buvo pribirę trupinių ir matyti kavos dėmių. Ela pavargo. Naktį mėgino taisyti rašinius, bet jai nepavyko. Ji pailso. Prieš pusvalandį susimąstė apie savo kvėpavimą, paskui apie motinos kvėpavimą ir niekaip negalėjo liautis, kad ir kaip stengėsi.
Oras gargė, motinos traukiamas į šnerves, ir kvėpavimo takais plaukė į plaučius, o iš ten išėjo lydimas pailsusio šnarpštimo ir pratiso dūdavimo, sumišusio su tyliu kriokčiojimu. Kartkartėmis motina tarsi godžiai prarydavo visą orą iškart ir išpūsdavo jį taip ūmiai, kad jos plaučių pūslelės nė nespėdavo perduoti deguonies kraujo apytakai.
Kvėpavimas pasirodo sudėtingas, kai rimtai apie jį susimąstai. Elai toptelėjo, ar tik žmonės nemiršta kartais per daug galvodami apie dalykus, į kuriuos paprastai nekreipia jokio dėmesio, kad ir apie kvėpavimą. Ela žvilgtelėjo į motinos pirkinių sąrašą ir trumpam užmiršo savo apmąstymus.
BULVĖS
MORKOS
POPIERINĖS SERVETĖLĖS
BET KOKIA MĖSA (VIŠTIENOS ATRAIŽOS?)
KVIETINIAI MILTAI
KRAKMOLAS
POMIDORAI
LAIDOTUVĖS (PAVO KARSTAS IR T. T.)
SKALBIMO MILTELIAI (SPALVOTIEMS)
ANTKAPIS
MALTA KAVA
Motina įdėmiai stebėjo Elą sausomis akimis.
– Viskuo pasirūpinta, kaip dera, – tarė, bilstelėjusi į stalą atgalia ranka.
Ji sėdėjo pabrėžtinai tiesi, bet jos kaklas buvo truputį pakreiptas ir galva bejėgiškai nusvirusi.
– Nueisim į gėlių parduotuvę, Kūti gerai išmano tuos kapinių reikalus. Apie floristę Kūti neteko girdėti nieko blogo, patenkinti visi jos klientai, gyvi ar mirę. Beje, ar tu norėtum būti palaidota šalia savo tėvo ir manęs? Turiu žinoti, kad galėčiau užsakyti tinkamo dydžio antkapį.
Ela neatsakė.
– Netraukiu tavęs per jėgą į bendrą duobę, – nuramino motina. – Tik sau pagalvojau: jei mums rūpi tie dalykai, galiu juk tavęs paklausti, kad nekiltų priekaištų. Girdi, nebuvai net pakviesta atgulti tame pačiame kape su savo šeima. Aš stengiuosi į visus atsižvelgti, įskaitant tave, nes dabar tu pargrįžai namo, ir taip toliau.
– Ačiū, mama, – pasakė Ela. – Tu tikrai dėmesinga.
– Taip pat reikia prisiminti ir piniginius dalykus, – įsižeidusi pridūrė ji. – Tu sutaupysi gražaus pinigo, jeigu palaidosime tave po tuo pačiu antkapiu su visa šeima. Gal šiuo metu tau tai neatrodo svarbu, bet viską reikia numatyti iš anksto.
– O jeigu nenorėsiu būti palaidota tame pačiame kape su tėvu ir tavimi? – paklausė Ela.
Motina įdėmiai pažvelgė į ją, linktelėjo, ir čia jos akys sudrėko.
– Viskas aišku, – atsakė ji, kažką keverzodama pirkinių sąraše. – Vadinasi, nupirksim antkapį tik dviem. Tu pati išsirinksi ir nusipirksi kapą su visais priedais.
Kitą naktį Ela Milana sapnavo biblioteką.
Bibliotekos grindis klojo pieva. Ela puldinėjo tarp lentynų kažko ieškodama. Ji sustojo prie lentynos su M raide, tačiau nė vienos knygos nugarėlėje nebuvo jos pavardės.
Ji prapliupo verkti. Dar niekada nesijautė taip baisiai nuliūdusi.
– Pažiūrėk, kur raidė „E“, – kažkas kuštelėjo iš viršaus. – O jei pamatysi Dostojevskį, būk gerutė, nesakyk, kad aš čia. Sudeginau jo drabužius aukuro ugnyje, nes juose buvo vėžio užkrato, o jis nuolat nesutikdavo su manimi. Be to, apkaltino mane meluojant ir, maža to, buvo teisus.
Ela pakėlė akis ir pamatė tupinčią ant lentynos laibakaklę katę. Daug aukščiau sklandė ryškiaspalviai elfai, saugantys biblioteką.
– Tik