Kai dingo balandžiai. Sofi Oksanen
Читать онлайн книгу.
aš ne vienintelė, kurios vyras fronte. Nesuk dėl manęs galvos. Jeigu tu žinotum… – Judita nutilo. Ji nenorėjo apie tai pasakoti Rozalijai, kol kas dar ne. – Ar anyta įkyri? – paklausė.
Kai Judita nukreipė pokalbį kitur, Rozalijos pečiuose atslūgo įtampa.
– Ne, nė kiek. Ana turi savo ruošos namie, nedidelių darbelių – ji skalbia marlę ir daro tai, ką paprastai nudirba vaikai. Ji daug padeda. Rolandui irgi viena kvaršatim mažiau, nes mama pasirūpinta. Jau eikim, mūsų laukia.
Rozalija nuskubėjo į sandėlį. Judita atsikvėpė, vakaras buvo tykus, per tykus, ir ji nusekė paskui Rozaliją, netrukus Judita galės išvažiuoti, netrukus traukinys vėl kratys jos kaulėtus kelius. Reikia dar kiek pakentėti, tiek, kad galėtų paimti savo skardines su kiaulienos taukais ir porą butelių, paslėptų po suknele už diržo naminei gabenti. Judita daugiau nebemėgino šnekinti Rozalijos, tik sudėjo skerdienos gabalus viena eile ant stalo. Leonida su Ana kruopščiai rinkosi gabalus, sūdomus vasarai dėjo statinės dugne, pirmam sūdymui skirtas sluoksnis keliavo į dubenį, šonkauliai – padažui, nugarinė – ant keptuvės, moterys pirštų galais sukaišiojo karkas į mėsos sluoksnį – skirta Velykoms, uodega atsidūrė aukštėliau – rūgščiai žiemos kopūstienei. Aptarinėdamos kaimo paskalas jos tiek įsiklegėjo, kad Rozalijos ir Juditos tylėjimas liko nepastebėtas.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Viešbučio „Centrum“ kambaryje sklido Rotušės aikštės šurmulys, liemeningą Edgaro atvaizdą veidrodyje, įtaisytame tamsios medienos spintoje, rėmino automobilių signalai ir pardavinėjančių laikraščius berniukų šūksniai. Jis atsidėjęs kruopščiai pakėlė ranką, suskaičiavo iki trijų, nuleido ranką ir pakartojo tą patį judesį, skaičiuodamas iki penkių ir septynių, patikrino pakeltos rankos kampą, ar ranka buvo gana tiesi, o balsas, ar balsas ganėtinai žvalus? Ar jis įsidėmės atstumą, kurį reikia išlaikyti sveikinantis? Bendraudamas su vokiečiais, su kuriais buvo užmezgęs ryšius, jis nenaudojo jų pasveikinimo, susitikimai būdavo neoficialūs ir turėdavo likti nepastebėti, taigi dabar jo laukė nauja situacija ir jam nežinomas protokolas, ranką gali suimti mėšlungis, ji gali ir šiaip sudrebėti. Jis jau buvo spėjęs slapčiomis kiek pasimankštinti miške ir nuo pat pradžių dėjosi į galvą, kad Egertas Fiurstas buvo kairiarankis. Todėl, be abejo, pasveikinimas bus ne visai tvirtas, mostas iš peties lėtesnis. Pavardė jam atėjo galvon Stafanio saloje, kai jie rengėsi sugrįžti į raudonųjų okupuotą Estiją ir jis turėjo kurpti vaikinams sovietinius pasus. Tuomet jis prisiminė Petrograde estų šeimoje gimusį Egertą Fiurstą, Vidaus reikalų liaudies komisariato laikų kolegos vaikystės draugą. Vargu ar būtų radęs tobulesnį asmenį savo sumanymams vykdyti: užsienyje buvo neįmanoma patikrinti Egerto biografijos ir turbūt jis nesusidurs gatvėje kaktomuša su šio šeima. Edgarui tereikėjo stengtis nutylėti savo giminę – ir mokytis nereaguoti į Edgaro vardą, Egertas buvo gana panašu į Edgarą, visuomet galės pasiteisinti, kad blogai nugirdo. Tasai jam nepažįstamas žmogus gal ir nebūtų taip aiškiai išniręs iš atminties, jeigu kolega nebūtų itin sunkiai išgyvenęs dėl savo bičiulio mirties nuo tuberkuliozės ir Edgaras nebūtų pasisiūlęs palaikyti jam draugiją daugelį vakarų, skirtų seniems laiškams ir vaikystės prisiminimams. Braižo išlinkius ir trūkčiojimus buvo nesunku nukopijuoti, priverstinai tapusio dešiniarankiu kairiarankio išskirtinumus jis savo ruožtu išmanė jau nuo gimnazijos laikų. Ramindamas įtemptus nervus kambarių patarnautojo atneštu biskvitu, Edgaras mintyse dėkojo Voldemarui, kuris ruošdamas namų darbus dažnai prašydavo Edgaro pagalbos. Jis prisiminė Voldemaro minas ir gestus, kaip negrabiai jis laikė šakutę, prisiminė prie kairės rankos pritvirtintą milžinišką kumštinę, neleidžiančią jam slapčiomis naudotis ranka. Apie tai sklido ne viena pašaipi dainuška. Kairiarankio judesių pratybos, aišku, buvo neišvengiamos, tačiau sėkmę lemia kaip tik nežymūs dalykai. Registruodamasis viešbutyje Edgaras visų pirma čiupo parkerį kairiąja, o tik paskui dešiniąja ranka, juokdamasis iš savo senų įpročių, mestelėjo registratorei juokelį, anekdotų apie kairiarankius juk gana, ir paimdamas savo išlygintą kostiumą kaire ranka ištiesė kambarių patarnautojui padorius arbatpinigius.
Edgaras nulaižė nuo kairės rankos pirštų kremines biskvito puošmenas ir toliau mankštinosi priešais spintą. Jis jautėsi patenkintas savo naujuoju „aš“ – pastaraisiais metais kaip tik deramai suaugo, jau nebe koks vaikėzas. Vienas Stafanio saloje buvęs vaikinas įsidarbino Talino miesto tarybos biure, keletas jų buvo ten ar šen įsitaisę šiokį tokį vardą. Edgaras neketino tenkintis menkesniu. Anaiptol.
Dar valandėlę pasimankštinęs, jis atsisėdo prie rašomojo stalo ir peržiūrėjo popierius, kuriuos netrukus turės nešti į Tenismeję, saugumo policijos štabą. Su laikraščiu „Jaunųjų balsas“ bendradarbiavusių komunistų sąrašas buvo užbaigtas, tai pareikalavo nemažo triūso. Kalėjimuose ir Vidaus reikalų liaudies komisariato skyrių rūsiuose lavonai buvo rasti ir be jo pagalbos, tačiau SS unteršturmfiurerį Mencelį taip pat labai nudžiugino kiti Edgaro gauti adresai, kur raudonieji buvo pakasę nužudytuosius. Vidaus reikalų liaudies komisariate dirbusių kolegų sąrašą Edgaras jam buvo perdavęs dar restorane „Klaus Kurki“.
Edgaras paskutinį kartą matė Mencelį Helsinkyje, per mokymus Stafanio saloje, ir todėl, kad ir buvo rimtai pasirengęs, pasimatymas kėlė jaudulį. Nors, logiškai mąstant, mokymų dalyvių biografijos anksčiau ar vėliau buvo patikrintos, netikėtai čia išdygęs pernelyg daug žinantis SS unteršturmfiureris Mencelis Edgarą pirmiausia gerokai išgąsdino. Bet, galimas dalykas, vokiečiai ieškojo kaip tik tokio žmogaus. Mencelis jau buvo spėjęs palaiminti Edgaro susikurtą naują elegantišką įvaizdį ir pažadėjęs, kad saugos paslaptį, juk juodu buvo geri draugai, o Vokietija nenori netekti šaunaus vyro. Edgarui teko tuo pasitenkinti. Jam pakako sumanumo versle, Mencelis greičiausiai manė jo duomenis esant reikalingus, bet vis dėlto Edgaras susimąstė, kokius planus tas žmogus rezga jo atžvilgiu. Jų tikrai būta, ir Edgaras dar nežinojo, kiek ilgai užteks jo žinių. Rūpestis dėl tinkamo pasveikinimo pasirodė bergždžias. Niekas štabe nepratrūko juoktis, iš veidų nebuvo matyti nė menkiausio pyktelėjimo. Mencelis mostelėjo Edgarui sėstis, priešais jį sėdėjo nepažįstamas berlynietis civiliniais drabužiais, iš kurio elgsenos kažin kaip buvo matyti, kad jis ką tik atvyko čionai, į tolimą Ostlando užkampį. Galbūt įspūdis susidarė iš to, kaip vyras apžiūrinėjo kabinetą ir Edgarą, ar kaip atsisėdo ant kėdės, tarsi jam būtų buvę sunku patikėti, kad net šioje karo lauko Dienststelle4 galima aptikti padorių biuro baldų.
– Seniai nesimatėm, pone Fiurstai. „Klaus Kurki“ buvo be galo maloni vieta, – tarė Mencelis.
– Labiausiai džiaugiuosi aš, – atsakė Edgaras.
– Iškart einu prie reikalo. Laukiama mūsų ataskaitos žydų klausimu. Suprantama, jau esam sukaupę užtektinai duomenų, bet jūs, pone Fiurstai, geriau išmanote vietos aplinkybes. Kaip galvojate, ar baltai čia gerai suvokia žydų keliamą grėsmę?
Stojo nesmagi akimirka, Edgaras jautė, kaip džiūsta burna. Buvo aišku, kad jis netinkamai pasirengė susitikimui. Nors buvo apmąstęs daugybę įmanomų gvildenti temų, jis nebuvo pasiruošęs jokiam panašiam klausimui. Vyras civiliniais drabužiais laukė atsakymo, jis vis dar nebuvo prisistatęs. Edgarui atrodė, kad vyriškis nesigaudo, kodėl reikia eikvoti laiką klausantis lėtakalbio svarstymų, vaikinas tikėjosi, kad turės galimybę greitai perduoti aplanką su popieriais. Mencelis tyrinėjo savo nepriekaištingai atrodančius nagus, iš jo pagalbos nelauk.
– Pirmiausia turiu pasakyti, kad nesu gerai susipažinęs su padėtimi Lietuvoje ar Latvijoje, – užsikirsdamas sugebėjo išspausti Edgaras. – Estai labai skiriasi nuo lietuvių ir latvių. Ta prasme apibūdinimas „baltai“ yra kiek klaidingas.
– Tikrai? Estai yra rytinių baltų ir šiaurinių rasių mišinys, – pastebėjo nepažįstamas vokietis.
Mencelis
Įstaiga, žinyba (vok.).