Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
jaunimas, nežinote, ką reiškia kentėti.
Bet Gabrielis tik pakartojo klausimą:
– Kas mes per tauta?
– Tu, mielas vaike, praleidai gyvenimą Europoje. Ir aš būčiau galėjęs, jei tik anuomet būčiau likęs Vienoje! Mano nelaimė, kad nepasilikau. Gal ir iš manęs būtų išėję kas nors dora. Bet, matai, tavo senelis buvo toks pat keistuolis kaip ir tavo brolis, nieko nenorėjo žinoti apie pasaulį už šios vietovės ribų. Turėjau raštu pasižadėti, kad grįšiu čionai. Tai mane ir sugniuždė. Būtų buvę geriau, jei jis manęs niekur nebūtų siuntęs…
– Juk negali visą laiką gyventi kaip svetimas tarp svetimų.
Paryžietis Gabrielis nustebo dėl savo žodžių. Altuni kimiu balsu nusijuokė:
– O čia? Ar čia galima gyventi? Čia mūsų visą laiką tyko nežinia! Tu savo svajonėse, matyt, į viską žiūri kitaip.
Bagratianas staiga pagalvojo, kad reikia kažkaip ruoštis. Altuni padėjo krepšį ant kėdės.
– Po galais! Ką gi mudu čia kalbame? Tu šiandien trauki iš manęs visas tas senas istorijas. Aš medikas, niekada labai tvirtai netikėjau Dievą. Ir vis dėlto anksčiau labai dažnai ginčydavausi su Dievu. Gali būti rusas, gali būti turkas, hotentotas ar dar Dievas žino kas, bet būti armėnu negalima, būti armėnu yra neįmanomas dalykas…
Jis staigiu judesiu atatupstas pasitraukė nuo bedugnės, prie kurios krašto buvo atsidūręs:
– Gana! Pamirškime visa tai! Aš gydytojas. Visa kita – ne mano reikalas. Ką tik mane iš šios malonios draugijos pašaukė pas gimdančią moterį. Matai, visą laiką gimsta armėnų vaikai. Argi tai ne beprotybė?
Jis piktai stvėrė krepšį. Netikėtas pokalbis apie gyvybiškai svarbius dalykus, regis, jį sujaudino.
– O tu? Ko tau čia reikia? Turi nuostabią žmoną, gražų sūnų, jokių rūpesčių, esi labai turtingas žmogus. Ko tau čia reikia? Gyvenk savo gyvenimą! Nesirūpink neįmanomais dalykais! Kai turkai kariauja, jie palieka mus ramybėje, mes tai jau patyrėme. O po karo grįši į Paryžių, pamirši ir mus, ir Musa Dagą.
Gabrielis Bagratianas nusišypsojo lyg klausdamas nerimtai:
– O jei jie nepaliks mūsų ramybėje, tėtuši?
Gabrielis akimirką nepastebimas stovėjo didžiosios svetainės duryse. Buvo susirinkę apie dešimt – dvylika žmonių. Prie nedidelio stalelio tylėdamos sėdėjo trys pagyvenusios moterys, prie kurių, turbūt Žiuljetės nurodymu, buvo prisėdęs ir studentas Avakianas. Bet jis nelabai stengėsi palaikyti pokalbį. Viena iš šių matronų, gydytojo žmona, taip pat priminė Gabrieliui jo vaikystės dienas. Mairik Antaram – močiutė Antaram, taip jis ją vadino. Ji vilkėjo juoda šilkine suknele. Tiesiai į viršų sušukuoti plaukai dar nebuvo smarkiai pražilę. Kaulėtas veidas atrodė kupinas ryžto. Ji nekalbėjo, sėdėjo ramiai, atidžiai stebėjo čia susirinkusius žmones. To negalima buvo pasakyti apie jos kaimynes, pastoriaus Harutiuno Nochudiano žmoną iš Bitiaso ir kaimo seniūno, Johunoluko muchtaro Tovmaso Kebusiano žmoną. Buvo matyti, kad jos įsitempusios, nesijaučia laisvai, nors apsivilkusios visų gražiausius drabužius iš savo garderobo, kad nebūtų gėda prieš prancūzę.
Sunkiausia buvo poniai Kebusian; nors ji kadaise mokėsi pas amerikiečių misionierius, prancūziškai nesuprato nė žodžio.
Ji žvelgė į ryškiai šviečiančias žvakes, į kandeliabrus, pritaisytus prie sienų. Ak, poniai Bagratian nereikia taupyti. Ir kur ji gauna tokių storų vaškinių žvakių? Tikriausiai iš Alepo, o gal net iš Stambulo. Nors muchtaras Kebusianas yra turtingiausias šių vietų ūkininkas, jo namuose, be žibalinių lempų, deginamos tik parafino arba lajaus žvakės. O čia prie fortepijono aukštose žvakidėse dega dvi spalvotos vaško žvakės tarytum bažnyčioje. Ar tai ne per didelė prabanga?
To paties klausė save ir pastoriaus žmona, jausdama, kad jos savigarba smarkiai kenčia. Tačiau jos garbei reikia pripažinti, kad jausmuose nebuvo nei pavydo, nei įtarumo. Pastorienė sėdėjo susidėjusi rankas ant kelių, jausdama sąžinės priekaištus, juk pakviesta į tokį vakarą nepasiimsi rankdarbio, kurio šiaip nepaleisdavo iš rankų. Pastoriaus ir muchtaro žmonos sekė akimis savo pagyvenusius vyrus ir negalėjo atsistebėti jų uolumu.
Iš tikrųjų, ir liesas pastorius, ir apkūnus muchtaras elgėsi labai neįprastai. Juodu prisijungė prie būrelio vyrų, kurie buvo apstoję Žiuljetę. (Ji aiškino svečiams apie kai kurias senienas, Gabrielio atrastas ir išdėliotas šiame kambaryje.) Abu solidūs ponai savo žmonoms buvo atsukę nugaras, tikriau, savo senovinių aptemptų surdutų nugaras. Ypač pastorius Nochudianas buvo pasirengęs nertis iš kailio, kad tik tučtuojau įvykdytų kokį nors Žiuljetės nurodymą, tačiau nurodymų nebuvo. Tiesa, pastorius stovėjo kiek atokiau nuo Žiuljetės, kadangi jį nustūmė jaunesni. Tarp jų išsiskyrė du mokytojai. Hapetas Šatachianas kadaise keletą savaičių praleido Lozanoje. Nuo tada jam atrodė, kad jo prancūziška tartis tiesiog be priekaištų. Taigi nenorėjo praleisti puikios progos pademonstruoti savo sugebėjimų. Kitas mokytojas buvo Hrantas Voskanianas. Neaukštas, juodais plaukais, dengiančiais kone visą kaktą. Priešingai nei jo kolega Šatachianas, kuris virtuoziškai tarškėjo, Voskanianas atrodė susimąstęs ir atkakliai tylėjo. Ši jo tyla liudijo tokį pasipūtimą, kad atrodė, jog mokytojas gali sprogti. Regis, jis norėjo aiškiai parodyti, kas yra įžūlus paviršutiniškumas, o kas tikroji vertybė. Tačiau iškalbingas Voskaniano tylėjimas, regis, nė kiek netrikdė Šatachiano. Kai Gabrielis įėjo į svetainę, išgirdo garsiai postringaujantį Šatachianą, kuris didžiavosi savo nepriekaištinga tarsena:
– Ak, ponia, mes esame tokie dėkingi jums, atnešusiai kultūros spindulį į mūsų dykumas!
Žiuljetei šiandien teko iškovoti nemažą vidinę kovą. Ji nutarė pasitikti savo naujuosius žemiečius su puošnia suknele. Iki šiol tokiomis progomis rengdavosi paprastai ir kukliai, jai atrodė neverta ir nereikalinga puikuotis prieš šiuos „nieko neišmanančius puslaukinius“. Bet jau paskutinįjį kartą pastebėjo, kad žavesys, kuris daro įspūdį svečiams, tarytum veikia ir ją. Taigi neatsispyrė pagundai ir išsitraukė savo geriausią vakarinę suknelę. („Ak, juk tai pernykščio pavasario modelis, namuose nedrįsčiau su ja net pasirodyti.“) Kiek padvejojusi ji užsikabino ir papuošalus, juk jie taip dera prie puošnaus drabužio. Jos apgalvotas sprendimas, kurio iš pradžių kiek gėdijosi, padarė tokį poveikį, kad ji tik stebėjosi. Būti gražia moterimi tarp kitų gražių moterų yra puikus jausmas, bet jis džiugina neilgai. Juk aname tolimame Vakarų pasaulyje, pasivaikščiojimuose, teatro salėse, restoranuose, būni tik viena iš daugelio, tarytum graži statistė didžiuliame chore. O čia tu tampi nepasiekiamu stebuklingu paveikslu šiai svetimai tikinčiųjų bendruomenei, žavinga šventenybe nedrąsiems didžiaakiams armėnams, vienintele auksaplauke ponia. Tai ne kasdienis likimas, tai išgyvenimas, nuo kurio jaunatviškai parausta skruostai, įkaista lūpos, suspindi akys.
Gabrielis pamatė žmoną apsuptą kuklių, jos švytėjimo akinamų žmonių. Jie net nedrįso bandyti jai prilygti. Pamatė, kad jos skruostai įraudę, lūpos dega kaip tada, kai jai buvo vos dvidešimt. Kai Žiuljetė sujudėdavo, jis matė, jog ji žengia tuo „kibirkščiuojančiu žingsniu“, kaip jis kažkada jį pavadino. Atrodo, Žiuljetė čia, Johunoluke, atrado kelią į paprastų jo tautiečių širdis, nors Europoje nemėgdavo bendrauti net su geriausiais ir mokyčiausiais armėnais. Keista. Kai Beirute juos užklupo pasaulio įvykiai, kai nebeliko galimybės grįžti namo, Gabrielis baiminosi, jog Žiuljetė eis iš proto ilgėdamasi tėvynės. Prancūzija kariauja sunkiausią savo istorijoje karą. Europos laikraščiai į šį užkampį neužklysta. Jie nieko nežino, jie visiškai atkirsti nuo pasaulio. Iki šiol ilgais aplinkkeliais juos pasiekė vienintelis laiškas, rašytas lapkričio mėnesį. Žiuljetės motinos. Dar laimė, kad nereikia jaudintis dėl jos brolių. Su dviem seserimis jos santykiai gana šalti. Vedybos su svetimšaliu atitolino ją nuo šeimos. Šiaip ar taip, jos dabartinė