Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
Читать онлайн книгу.
ir kelis mėnesius negauna iš savo sūnų jokių žinių. Turkų karo lauko paštas šiaip jau esąs gana patikimas. Gal jie yra Alepo kareivinėse, kur generolas Džemalis Paša performuoja savo armiją.
– Ar kaimuose niekas nekalba, kad armėnus norima padaryti inšaat taburi – pagalbiniais darbininkais?
– Kaimuose daug ką kalba, – nedrąsiai atsakė raštininkas.
Gabrielis apžiūrėjo nedidelę lentyną. „Namų nuosavybės registras“ stovi šalia leidinio „Osmanų imperijos įstatymų kodeksas“, greta – aprūdijusios laiškų svarstyklės. Jis staiga atsigręžė:
– O kaip su dezertyrais?
Kamantinėjamas kaimo raštvedys paslaptingai prisėlino prie durų, pravėrė jas ir vėl atsargiai uždarė. Suprantama, čia kaip ir visur kitur pasitaiko dezertyrų. Kodėl nedezertyruoti armėnams, jei patys turkai rodo pavyzdį? Kiek tų dezertyrų? Penkiolika, gal dvidešimt. Taigi. Juos netgi gaudė. Buvo sudarytas būrys iš policininkų ir kareivių pėstininkų, miulazimo20 vadovaujamas. Apieškojo visą Musa Dagą. Vieni juokai!
Siaurą mirksinčio valdininko veidelį staiga nušvietė gudrumo ir nežabojamo triumfo išraiška.
– Vieni juokai, pone! Juk mūsų vaikinai puikiai pažįsta kalną!
Namas, kuriame gyveno kunigas Ter Haikazunas, buvo išvaizdžiausias Johunoluko bažnyčios aikštėje šalia muchtaro namų ir mokyklos pastato. Plokščias stogas, penki langai vieno aukšto fasade. Toks namas galėtų stovėti bet kuriame pietų Italijos miestelyje. Namas priklausė Arkangelų bažnyčiai. Senasis Avetisas ir vieną, ir kitą pastatė aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį.
Ter Haikazunas – vyriausiasis visos apskrities Armėnų Apaštališkosios bažnyčios kunigas. Jis valdo ir vietoves, kurių gyventojai yra skirtingų tautybių, be to, mažas armėnų bendruomenes turkų miesteliuose Svedijoje ir El Eskelyje. Konstantinopolio patriarchas jį paskyrė vardapetu, armėnų bažnyčių ir pasauliečių kunigų vadovu. Ter Haikazunas studijavo Ečmiadzino seminarijoje prie katolikoso kojų, kurį armėnų krikščionys gerbia kaip aukščiausią bažnyčios vadovą, taigi buvo visais požiūriais tikras savo tikinčiųjų atstovas.
O pastorius Harutiunas Nochudianas? Iš kur staiga protestantų pastoriai šiame Azijos užkampyje? Anatolijoje ir Sirijoje buvo nemažai protestantų. Į evangelikų bažnyčią šiuos prozelitus atvedė vokiečių ir amerikiečių misionieriai, teikdavę nuoširdžią pagalbą nukentėjusiems ir našlaičiams. Gerasis Nochudianas buvo našlaitis, kurį gailestingieji misionieriai pasiuntė į Dorpatą studijuoti teologijos. Bet ir jis pripažino Ter Haikazuno autoritetą visuose reikaluose, nesusijusiuose su tiesiogine sielovada. Kai tautai nuolat gresia pavojai, dogmatiniai konfesijų skirtumai neatrodo tokie svarbūs, ir dvasinis vadovas – o toks Ter Haikazunas buvo tikrąja šio žodžio prasme – niekada nebuvo kritikuojamas ir nekėlė jokių abejonių.
Senyvas vyras, bažnyčios patarnautojas, nuvedė Gabrielį į kunigo darbo kambarį. Tuščia patalpa, išklota didžiuliu kilimu. Prie lango nedidelis rašomasis stalas, šalia – apšiuręs šiaudinis krėslas lankytojams. Ter Haikazunas atsistojo ir žengė žingsnį Gabrielio link. Kunigas galėjo būti kokių keturiasdešimt aštuonerių metų, tačiau jo barzda tarpais jau pražilusi. Didžiulėse akyse – armėnų akys beveik visada didelės, išsiplėtusios iš siaubo tūkstančių metų skausmo pažymėtuose veiduose – buvo matyti drovus sumišimas ir kartu ryžtinga pasaulį pažįstančio žmogaus išraiška. Vardapetas vilkėjo juodu abitu, ant galvos užsitraukęs smailų gobtuvą. Rankas kartkartėmis slėpdavo plačiose abito rankovėse, lyg šią saulėtą pavasario dieną jam būtų šalta. Tačiau iš tikrųjų tai buvo nuolankumo gestas. Bagratianas atsargiai atsisėdo į netvirtą šiaudinį krėslą:
– Labai apgailestauju, gerbiamasis kunige, kad niekada neturėjau progos priimti jus savo namuose.
Kunigas nuleido akis ir lyg atsiprašydamas išskėtė rankas:
– Man dar labiau gaila, efendi. Tačiau sekmadienio vakaras yra vienintelis metas, kai mūsų luomo žmonės gali pabūti vienumoje.
Gabrielis apsižvalgė. Šioje bendruomenės kanceliarijoje tikėjosi pamatyti krūvas dokumentų ir aplankų. Nieko panašaus. Ant stalo gulėjo tik keletas popierių.
– Jūsų pečius slegia didžiulė našta, galiu tai suprasti.
Ter Haikazunas neprieštaravo:
– Atstumai tokie dideli, reikia daug laiko ir jėgų. Mano darbas panašus į mūsų gydytojo Altuni. Juk tenka rūpintis ir mūsų tautiečiais El Eskelyje arba Arse, aukštai kalnuose.
– Visa tai toli, – kalbėjo Gabrielis kiek išsiblaškęs. – Galiu suprasti, kad nebelieka laiko ir noro lankytis linksmuose vakarėliuose.
Ter Haikazunas pažvelgė į jį kaip žmogus, kurį neteisingai suprato:
– Ne, ne! Aš labai vertinu jūsų pagarbą ir apsilankysiu pas jus, efendi, kai tik man pasidarys šiek tiek lengviau…
Jis nebaigė minties, matyt, nenorėdamas aiškinti, kas jam turi pasidaryti lengviau:
– Labai sveikintina, kad jūs buriate apie save mūsų žmones. Jiems čia taip daug ko trūksta.
Gabrielis stengėsi pagauti kunigo žvilgsnį.
– Ar jūs manote, Ter Haikazunai, kad dabar netinkamas laikas linksmiems pobūviams?
Kunigas pažiūrėjo į jį trumpai ir atidžiai:
– Priešingai, efendi! Dabar kaip tik laikas, kad žmonės susiburtų.
Į šiuo keistus, daugiaprasmius žodžius Bagratianas iš pradžių nieko neatsakė. Tik po kiek laiko lyg netyčia pratarė:
– Kartais iš tikrųjų tenka stebėtis, kad gyvenimas čia toks ramus, visi, regis, tokie nerūpestingi.
Kunigas vėl nuleido akis, lyg pasiruošęs kantriai iškęsti visus priekaištus.
– Prieš kelias dienas buvau Antiochijoje, – iš lėto kalbėjo Gabrielis, – ir ten kai ką sužinojau.
Ter Haikazunas ištraukė sužvarbusias rankas iš abito rankovių ir suglaudė pirštų galiukus:
– Mūsų kaimų žmonės retai kada nukeliauja į Antiochiją, ir nuo to jiems tik geriau. Jie neišeina iš savojo pasaulio ribų ir mažai težino, kas vyksta už jų.
– Kiek laiko jie dar galės gyventi savo ribotame pasaulyje, Ter Haikazunai? Pavyzdžiui, kas atsitiks, kai mūsų vadai ir kiti iškilūs žmonės Stambule bus suimti?
– Jie jau suimti, – labai tyliai atsakė kunigas. – Jau tris dienas uždaryti Stambulo kalėjimuose. Ir jų labai labai daug.
Gabrieliui tai buvo lemiama žinia: kelias į Konstantinopolį jam užkirstas. Tačiau šią akimirką tokia naujiena Gabrielį nustebino mažiau nei Ter Haikazuno ramybė. Jis neabejojo, kad kunigas sako teisybę. Dvasininkija, nepaisant liberaliojo Dašnakcutiuno, tebebuvo didžiausia valdžia ir vienintelė tikra tautos organizacija. Pasaulietiškos bendruomenės gyvena plačiai išsibarsčiusiose vietovėse ir apie pasaulio įvykių tėkmę dažniausiai sužino tik tada, kai ji įtraukia juos į savo sūkurius. Kunigas slaptais ir greitais keliais pirmas sužino kiekvieną grėsmingą faktą, pirma negu apie jį leidžiama parašyti sostinės laikraščiams. Gabrielis norėjo dar kartą įsitikinti, ar viską teisingai suprato:
– Iš tikrųjų suimti? O kas? Ar tai tikrai žinoma?
Ter Haikazunas padėjo blyškią plaštaką su dideliu žiedu ant popierių:
– Tai tikrai gerai žinoma.
– Ir jūs, vyriausiasis septynių bendruomenių kunigas, galite būti toks ramus?
– Nerimas man nepadės, o mano bendruomenėms
Miulazimas – leitenantas (turk.).