10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker
Читать онлайн книгу.
atėjimą į mūsų šeimas. Mūsų tėvai paseno ir atsidūrė slaugos namuose arba mirė. Vienos iš mūsų vaikų ir įvaikių suteiktu džiaugsmu dalijamės abi. Kai pavyksta šnektelėti telefonu, kartais jaučiamės tarsi būtume dvylikametės, kartais – dvidešimt vienerių universiteto studentės, o kartais – penkiasdešimtmetės, kurioms širdyje – aštuoniasdešimt. Mes kartu išgyvenome tiek daug skirtingų gyvenimo laikotarpių, kad akimirksniu galime sugrąžinti viena kitą į bet kurį amžiaus tarpsnį. Merės balsas nukelia mane į nerūpestingo džiugesio dienas arba paguodžia, kai jaučiu, kad neištversiu iki dienos pabaigos. Gal tai visai ne jos balsas, o ji pati. Visus šiuos metus Merė buvo mano gyvenimo dalis, nes tokios jau būna tos draugės. Metai iš metų galime paguosti viena kitą, išklausyti, klausinėti ar išsiverkti. Nereikia būti tobuloms. Reikia meilės, bet net ir ją galima skausmingai prarasti, o baigiantis dienai mums, mamoms, iš tikrųjų reikalinga vien draugė, kuri galėtų tiesiog pabūti kartu. Jai būnant šalia, žinome, kad esame mylimos. Ramiai galime eiti miegoti, o kitą rytą nubudusios žinome, kad viskas bus gerai, nes ji – netoliese ir myli mus.
Tačiau draugystę, kuri taip natūraliai mus su Mere siejo vaikystėje, bėgant metams tapo vis sunkiau išsaugoti. Taip nutiko ne tik man, bet ir visoms mamoms. Kol vaikai maži, metų metais būname paskendusios darbuose, manydamos, kad daugiau laiko pramogoms, susitikimams su draugėmis ar net kelionėms atsiras tuomet, kai vaikai pradės gyventi savarankiškai. Deja, taip jau būna, kad bandant kažko atsisakyti, kad spėtume susidoroti su kasdieniais darbais, pirmiausia nukenčia draugai. Kai kada draugystė atrodo tarsi nebūtinas prabangos dalykas. Todėl susitikimus su draugais atidedame, o drauges atstumiame, nuoširdžiai tikėdamos, kad atsigriebsime vėliau.
Deja, daugelis to taip ir nepadaro. Laikas atsigriebti taip ir neateina. Mums senstant gyvenimas tampa vis sudėtingesnis. Turime rūpintis tėvais, sukti galvą, kaip apmokėti sąskaitas. Įsisukusios darbų rate nutolstame vienos nuo kitų. Kyla santuokos krizės, veide ima ryškėti raukšlės, kūnas pradeda bliūkšti. Gyvenime atsiranda vis kitokių neatidėliotinų darbų, kurie, mūsų įsitikinimu, yra svarbesni už draugus.
Nepasiduokime šiai iliuzijai. Mums reikia bendrauti su kitomis moterimis, jei norime dirbti produktyviau, mažiau nervintis ir išlikti sveikesnės. Parodykite mamą, kuri slapta nesibaimina, kad kiaurą dieną turės likti visiškai viena, ir tai bus ta moteris, kuriai nereikia draugų. Tokių paprasčiausia nebūna. Kodėl?
Mamos iš prigimties linkusios bendrauti. Pražystame galėdamos mylėti ir būti mylimos, kalbėti ir klausytis, matyti ir būti matomos. Kai kurios iš mūsų šį poreikį bendrauti patenkina šeimose, kitos – darbe arba užmezgusios romantiškus santykius ir susituokusios. Visa tai nepaprastai svarbu, tačiau taip mūsų bendravimo poreikiai iki galo lieka nepatenkinti, nes į tokius santykius įtraukti kiti asmenys pernelyg skiriasi nuo mūsų. Vyrai negali mums suteikti visapusiško bendravimo, kaip, be abejo, ir vaikai. Su bendradarbiais gal ir galime dalytis savo paslaptimis, tačiau darbe kylanti konkurencija ir įtampa gali tapti kliūtimi tvirtai draugystei.
Kai kurios iš mūsų jaučiasi vienišos, ypač kol vaikai dar maži, nes draugėms nelieka laiko. Ilgimės jų ir kartais jaučiame fizinę būtinybę pasimatyti, tačiau nepalankus popietinio pogulio metas, būtinybė derintis prie vienu automobiliu iš darbo grįžtančių bendradarbių ar įtemptas darbo grafikas palaidoja šias viltis. Kartais, ypač jei vienatvė trunka ilgai, neturėdamos galimybės bendrauti, pradedame mąstyti apie gilesnius savo išgyvenimus.
Vienatvė aitrina moters širdį, nes su vienatve pasąmonėje apsigyvena jausmas, kad nusipelnėme būti vienos. Vienišumo apimta mama daugiau ar mažiau būna įsitikinusi, kad yra nemėgstama ir nemylima. Ji per daug buka, kvaila, išsiblaškiusi ar nervinga, kad kažkas norėtų su ja bendrauti. Taip sutirštindama spalvas siekiu perteikti kai kurias kraštutines mintis, kurios dažnai sukasi moterų galvose, tačiau kurių jos niekada nedrįsta išsakyti garsiai. Apimtos tokių jausmų, jos atsiriboja nuo kitų moterų ir panyra į dar didesnę vienatvę. Nėra ko bandyti prisidėti prie žaidžiančiųjų tenisą, nes jos visos turtingos. Neverta eiti į skaitovų klubą, nes vis tiek nieko vertinga nepasakysiu. Nevesiu vaikų į žaidimų grupes, nes kitų vaikų mamos auklėdamos savo vaikus namie yra geresnės už mane. Ir mūsų vaizduotė neša mus vis tolyn ir tolyn. Vienatvė stumia mus į dar didesnę vienatvę ir labai greitai tvirtai įtikime, kad gyvenime geriau pasikliauti tik pačiai savimi, todėl ir toliau kapanojamės nerimo, nevilties ir kompleksų liūne. Iš visų sunkumų, kuriuos per savo gyvenimą patyrė Motina Teresė, vienatvę ji laikė sunkiausiu išbandymu. Jos teigimu, „baisiausias skurdas – tai vienatvė ir jausmas, kad esi nereikalingas“.
Todėl su vienatve turime kovoti iš visų jėgų. Draugai – tai ne prabanga, o būtinybė. Kaip ir mano bičiulė Merė, jūsų tikra draugė neatsisakys virti valgį jūsų šeimai, kai sergate, pasiūlys savo automobiliu visus jūsų bendradarbius nuvežti į darbą sugedus jūsų automobiliui, organizuos šventes gimus jūsų vaikams, sakys, kad atrodote puikiai net ir tuomet, kai nebegalėsite atsikratyti trisdešimties kilogramų gimus trečiajam vaikui, kartu su jumis įsirašys į svorio kontrolės grupę, nors jums, o ne jai reikia laikytis dietos, padės organizuoti jūsų tėčio ir galbūt (bet visai nebūtinai) net ir jūsų laidotuves. Ji – jūsų geriausia draugė ir niekada neleis jums panirti į tamsų vienatvės liūną. Draugystė – tai visai ne prabanga. Šiame skyriuje norėčiau papasakoti apie kelias man žinomas nuostabias draugystes ir vieną ypatingą draugę, kuri iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą. Skyriaus gale paaiškinsiu, kokiais trimis būdais galite išsiugdyti šį įprotį – nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės, siekite pusiausvyros santykiuose su draugėmis ir branginkite drauges labiau už save.
Draugai mus pralinksmina
Draugai, kurie į mūsų gyvenimą įneša juoko, nepastebimai skaldo šarvus, juosiančius mūsų širdis. Įskilimai virsta krateriais ir vieną dieną pamatome, kad mūsų širdis veržęs kiautas ima trupėti – tampame truputėlį jautresnės ir leidžiame sau pasijusti pažeidžiamomis. Toje vietoje, kur nelieka šarvų, į išlaisvintas mūsų širdžių kerteles plūsteli džiaugsmas.
Sunku juoktis, nesijaučiant lengvai ir džiaugsmingai. Ar galite patikėti, jog daugelis mamų nesąmoningai stabdo save, kad nepasijustų laimingos. Skamba neįtikėtinai, tačiau tai tiesa. Mamos, kurios aukojasi, saugo ir kankina save, visuomet būna labai rimtos, o jei gyvenime viešpatauja rimtis, džiaugsmui vietos nelieka, nes džiaugsmas nesuderinamas su rimtimi. Džiaugsmas – tai linksmybės ir nerūpestingumas, darantis mus pažeidžiamas. Pagalvokite apie tai. Ar kada nors turėjote draugę, kuri vengia juoktis? Daugelis iš mūsų turėjo. Gal ir jūs esate viena iš tokių mamų? Tokios moterys net akimirkai bijo pamiršti sunkias mintis ir jausmus, nes taip daryti nesaugu. Juokas verčia mus jaustis praradusiomis gebėjimą valdyti (net ir tuomet, kai nesikvatojame iš visos širdies).
Kiekvienai iš mūsų, mamų, reikia draugės, kuri mokėtų mus prajuokinti, kad galėtume leisti sau nors kiek atsipalaiduoti – pakankamai ilgai, kad nusimetusios savo apsauginį šarvą vidun įsileistume džiaugsmą. O džiaugsmo mums tikrai reikia… Tiek moterų kasryt nubunda jausdamos sunkumą krūtinėje. Gal tai nenumaldytas liūdesys ar verdantis pyktis dėl abejingo, grubaus ar neištikimo vyro, o gal tiesiog nuovargis giliai širdyje baiminantis ateinančios dienos? Jei esate viena iš tokių moterų, žinote, kaip saugotės džiaugsmo. Jam nėra vietos jūsų gyvenime. Jis gąsdina ir visiškai nesuderinamas su jūsų dabartine būkle. O dar būna ir tokių, kurios į juoką žvelgia kone prietaringai. Jei gyvenime vyrauja vien juodos spalvos, o jus kamuoja ištisiniai rūpesčiai, juokas reiškia, kad akimirkai turėsite išnirti iš šios tamsos. Tik jums baisu, kad viskas gali pradėti sprūsti iš rankų. Leidus rūpesčiams išnykti, iš naujo teks stengtis juos susigrąžinti, kad galėtumėte vėl jais gyventi. Juokas – tai rūpesčio priešprieša. Daugelis mūsų pasakytų, kad abu šie jausmai negali būti šalia emociniame žmogaus gyvenime. Iš tikrųjų jie yra ir turėtų būti šalia. Juokas – puiki atsvara rūpesčiams ir liūdesiui.
Mus