Mes visi nesame kailyje. Karen Joy Fowler
Читать онлайн книгу.
belangės, deginimai ant laužo.
– Kiek reikės, tiek ir užtruks. – Dokumentus pildžiusi moteris pervėrė mane nuožmiu, tulžingu žvilgsniu. – Susisuksim greičiau, jei nekamuosi manęs klausimais.
Per vėlu. Kitu atsikvėpimu ji nusiuntė mane į kamerą, kad nesimaišyčiau po kojomis, kol ji pildys Harlou popierius.
– Nesirūpink, bose, – šūktelėjo man pavymui Harlou. – Netrukus prisijungsiu.
– Bose? – perklausė moteris.
Harlou gūžtelėjo pečiais.
– Bose. Šefe. Idėjine vade. – Ji išsišiepė spindinčia ledo valymo mašinos „Zamboni“ šypsena. – El Capitán.
Galbūt kada nors ir išauš diena, kai policininkai ir studentai nebebus įgimti priešai, bet kažin ar aš tos dienos sulauksiu. Mane privertė nusisegti laikrodį ir diržą, nusiauti batus ir basą nuvedė į narvą su grotomis ir lipniomis grindimis. Mano daiktus susirinkusi moteris buvo pikta kaip kažin kas. Ore maišėsi alaus, valgyklinės lazanijos, purškalo nuo vabzdžių ir myžalų tvaikas.
Grotos kilo iki pat kameros lubų. Dėl visa ko patikrinau; kaip mergina, laipioju visai neprastai. Dar daugiau fluorescencinių lempų, dar garsesnis zyzimas, o viena dargi žybsėjo: kamera tai pritemdavo, tai nušvisdavo, tarsi pagreitintai pralėktų ištisa diena. Labas rytas, labas vakaras, labas rytas, labas vakaras. Su batais būtų buvę smagiau.
Kamera jau buvo apgyventa dviejų moterų. Viena jų tupėjo ant vienintelio pliko čiužinio. Buvo jauna ir trapi, juoda ir girta.
– Man reikia gydytojo, – pasiskundė ji man. – Pakėlusi parodė alkūnę; iš siauros įpjovos lėtai sunkėsi kraujas, mirgančioje šviesoje jo spalva keitėsi iš raudonos į violetinę. Staiga ji taip suspigo, kad iš netikėtumo krūptelėjau. – Man reikia pagalbos! Kodėl man niekas nepadeda?
Niekas, įskaitant mane, nesureagavo, ir mergina daugiau nepratarė nė žodžio.
Antroji kameros kaimynė buvo vidutinio amžiaus baltoji, nervinga ir liesa it skiedra. Jos plaukai buvo pašviesinti ir sušiaušti, vilkėjo rausvai oranžinį kostiumėlį, kuris šioje situacijoje atrodė keistai puošnus. Nelaimėlė ką tik įvažiavo į policijos automobilį, maža to, prieš savaitę ją sučiupo parduotuvėje gvelbiančią tortilijas su pomidorų padažu – vaišės buvo skirtos futbolo vakarėliui, kuris turėjo vykti jos namuose sekmadienio popietę.
– Prasti reikalai, – tarė ji man. – Rimtai, visiška nesėkmė.
Galų gale buvau įforminta. Sunku pasakyti, kiek valandų praėjo, laikrodžio neturėjau, bet seniai buvau praradusi bet kokią viltį. Harlou kabinete tebešlifavo savo pareiškimą, muistydamasi supamajame krėsle ir trepsėdama koja. Jai buvo pateikti kaltinimai dėl nuosavybės niokojimo ir viešosios tvarkos ardymo. „Niekiniai kaltinimai“, – nusišaipė ji. Harlou neėmė jų į galvą; taigi nevertėjo imti ir man. Ji paskambino savo draugužiui, vaikinui iš valgyklos. Tas tuojau pat prisistatė, ir ji išrūko, pareigūnams nespėjus sutvarkyti mano popierių.
Įsitikinau, kad vaikiną turėti naudinga. Ir nebe pirmą kartą.
Man buvo pateikti tokie patys kaltinimai, bet su vienu svarbiu papildymu – buvau apkaltinta pareigūno užpuolimu, o šitokių kaltinimų jau nepavadinsi niekiniais.
Tikinau save, kad nepadariau absoliučiai nieko bloga, tik atsidūriau netinkamoje vietoje netinkamu metu. Paskambinau tėvams, nes kam daugiau galėjau skambinti? Tikėjausi, kad kaip paprastai atsilieps mama, bet ji buvo išėjusi lošti bridžo. Tarp kortuotojų ji buvo pagarsėjusi sukčiuvienė, stebėjausi, kaip dar atsiranda žmonių, norinčių su ja lošti, bet kai kurie žmonės dėl bridžo padarys bet ką – veikia kaip narkotikas. Namo ji parsiras po valandos ar dviejų, sidabriniame rankinuke barškindama nedorai susigrobtą laimikį, linksmesnė nei paprastai. Iki tėvas praneš jai naujieną.
– Ką tu, po velnių, iškrėtei?
Tėvo balsas atrodė suirzęs, lyg būčiau sutrukdžiusi kažkokį svarbų užsiėmimą, bet nieko kito iš manęs ir negalėtum tikėtis.
– Nieko. Užpuoliau universiteto miestelio policininką.
Pajutau, kaip rūpesčiai slysta man nuo pečių it gyvatės išnara. Pokalbis su tėvu dažnai mane taip paveikdavo. Kuo labiau jis širsdavo, tuo labiau aš nurimdavau ir pralinksmėdavau, o tai, žinoma, jį dar labiau supykdydavo. Būkime sąžiningi – tai supykdytų bet ką.
– Kuo menkesnis skausmas, tuo garsesnis skundas, – burbtelėjo tėvas; štai kaip mikliai mano areštas davė peno pamokslui. – Visada maniau, kad iš kalėjimo paskambins tavo brolis, – pridūrė jis.
Netikėtas brolio paminėjimas privertė mane krūptelėti. Paprastai tėvas būdavo apdairesnis, juolab kalbėdamas telefonu, kurio, jo įsitikinimu, buvo klausoma.
Susilaikiau neatrėžusi, kad broliui kalėjime ir vieta, tikriausiai vieną dieną jis ten ir atsidurs, bet tikrai niekada nepaskambins.
Virš telefono ant sienos mėlynu tušinuku buvo įbrėžti trys žodžiai. Galvok iš anksto. Pamaniau, kad labai geras patarimas, tik gal kiek pavėluotas tam, kuris kalba šiuo telefonu. Būtų geras pavadinimas grožio salonui, dar pamaniau.
– Neįsivaizduoju, ką toliau daryti, – tarė tėvas. – Gausi pasiaiškinti.
– Tėte, man tai irgi pirmas kartas.
– Neturi jokios teisės meilintis.
Ir tada nei iš šio, nei iš to pravirkau – taip smarkiai, kad nebegalėjau šnekėti. Kelis sykius pabandžiau atsikvėpti ir ką nors pasakyti, bet neišlemenau nė žodžio.
Tėčio tonas pasikeitė.
– Matyt, kažkas tave pakurstė. Tu visada buvai linkusi sekti kitais. Ką gi, sėskis ir sėdėk, – tarė jis, tarsi būčiau turėjusi kitą pasirinkimą, – o aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.
Po manęs ragelį perėmė blondinė. „Niekada neatspėsi, iš kur skambinu!“ – sušuko ji. Jos tonas buvo pakiliai džiugus, bet pasirodė, kad surinko klaidingą numerį.
Būdamas tas, kas ir buvo – profesionalas, įpratęs visada pasiekti savo, – tėvas įsigudrino prie telefono pakviesti mane areštavusį policininką. Pareigūnas Hedikas pats turėjo vaikų: kalbėdamas su mano tėvu jis išreiškė visą užuojautą, kokios šis jautėsi nusipelnęs. Netrukus jie vadino vienas kitą Vincu ir Arniu, kaltinimas užpuolimu buvo sumažintas iki trukdymo policijos pareigūnui atlikti savo pareigas, o galiausiai ir visai atmestas. Beliko turto naikinimas ir viešosios tvarkos ardymas. Paskui atkrito ir šie, mat valgyklos moteriškė su akių apvadais mane užstojo. Ji patikino, kad aš buvau nekalta prašalaitė ir tikrai neketinau sukulti tos stiklinės. „Mes visi buvome šokiruoti, – pasakė ji. – Tokią sceną iškėlė, jūs net neįsivaizduojate.“ Tačiau tuo metu aš jau buvau pasižadėjusi tėčiui per Padėkos dienos atostogas sugrįžti namo, kad mano nusižengimas per keturias betarpiško bendravimo dienas būtų deramai išnagrinėtas. Nemenka kaina už palietą pieną. Jau neskaičiuojant laiko, praleisto už grotų.
Trys
Sumanymas praleisti šventes postringaujant tokia potencialiai sprogstama tema kaip mano areštas buvo pramanas, ir mes visi tą žinojome, nepaisant išpešto pasižadėjimo. Mano tėvai ir toliau atkakliai apsimetinėjo, kad esame tvirta šeima, tokia, kurios nariai noriai išlieja vienas kitam širdį ir sunkią akimirką vienas į kitą atsiremia. Turint omeny, kad mano brolis ir sesuo buvo dingę be žinios, ši iliuzija buvo stulbinamai gaji; aš ja kone žavėjausi. Tačiau sau meluoti negalėjau. Mes niekada nebuvome tokia šeima.
Eilinis pavyzdys: seksas. Mano gimdytojai save laikė mokslo žmonėmis, neišsisukinėjančiais nuo rimtų gyvenimo klausimų, maža to – laikė