Moterys visada mylėjo Reidą Buchananą. Visada. Iki šio ketvirtadienio ryto, be penkiolikos minučių septynios.

      Mergaitės pradėjo jam palikinėti žinutes mokyklos spintelėje dar tais laikais, kai toks dėmesys atrodė baisiai gėdingas, ir vertė daryti išvadą, jog silpnoji lytis šiame pasaulyje atsirado tik tam, kad erzintų žmones. Savo populiarumo privalumus jis suvokė antraisiais vidurinės mokyklos metais, kai netikėtai prabudo hormonai. Pavasario atostogų metu, vieną lietingą popietę bežiūrint MTV realybės šou maratoną, savo namų pusrūsyje jį sugundė abiturientė Mistė Okonel, ir nuo to karto jis moteris tiesiog dievino, iš jų sulaukdamas lygiai tokio pat atsako.

      Iki šiandien, kai įprastu judesiu atsivertęs rytinį laikraštį pamatė savo nuotrauką šalia straipsnio su antrašte: „Garsus? Be abejo! Turtingas? Dar ir koks! Bet ar toks jau geras lovoje? Nepasakyčiau…"

      Vos neišspjovęs ką tik siurbtelėto gurkšnio kavos Reidas kaip nuplikytas pašoko ant kojų ir įsistebeilijo į atverstą puslapį. Kelis kartus sumirksėjęs ir kumščiais pasitrynęs akis dar kartą perskaitė pavadinimą.

      Nepasakytų?.. Ne toks jau geras?!

      – Beprotė, – sumurmėjo supratęs, kad autorė – viena iš daugybės jo pamylėtų ir paliktų moterų. Moteriškė, matyt, supyko ir atsiteisė, viešai jį pažemindama. Aišku, tai tik kerštas, nes jis, po velnių, geras lovoje! Kur kas geresnis nei geras!

      Moterys jo glėbyje klykia iš malonumo. Drasko jam nugarą – galėtų lengvai tai įrodyti, nes yra likęs ne vienas randas. Kelionių metu gerbėjos naktimis įsliūkindavo į jo kambarį, maldaudavo, atsekdavo iki namų ir siūlydavo viską, kad jis dar bent kartelį su jomis permiegotų.

      Ne, jis ne šiaip geras, jis – dieviškas!

      Ir visiškai… galutinai sudirbtas.

      Nuo stuktelėjusios per galvą tikrovės Reidas susmuko ant kėdės ir ėmė skaityti. Autorė, be abejo, buvo su juo susitikusi. Tą vieną naktį jai teko laimė pasidžiaugti gana žaviu pokalbiu, pasiklausyti beveik juokingų jo praeities nuotykių ir šiaip ne taip ištempti porą valandų be drabužių. Straipsnis buvo apdairiai išdėstytas „gal apsieisime be teismų už šmeižtą?" kalba – kone kiekvienas sakinys prasidėjo žodžiais: „tai tik vienos žurnalistės nuomonė", „galbūt tik aš viena taip manau, bet…" ir panašiai. Be to, moteriškė pridūrė, kad jis prisižadėdavo ir nenuvykdavo į labdaros renginius ir pas vargšus vaikus, kuriems reikia pagalbos – o tai jau tikras melas! Jis nieko nežadėdavo. Niekada nesutikdavo dalyvauti tokiuose renginiuose ir susitikimuose, nes jau seniai gyveno pagal taisyklę nesivelti į jokius viešus reikalus, net jeigu jam tai būtų naudinga.

      Reidas kelis kartus perskaitė žurnalistės vardą, kuris jam ničnieko nesakė. Nesukėlė nė menkutės atminties prošvaistės. Kadangi šalia straipsnio autorės nuotraukos nebuvo, jis čiupo nešiojamąjį kompiuterį ir susiradęs laikraščio interneto puslapį darbuotojų skyrelyje pamatė jos veidą. Niekuo neypatinga, nei graži, nei bjauri brunetė. Po kelių atidaus tyrinėjimo minučių pasąmonėje sukirbėjo miglotas vaizdas. Taip… Na gerai, galbūt juodu ir permiegojo. Bet tai, kad jis nepajėgia tos nakties prisiminti, dar nereiškia, jog ji nebuvo nuostabi!

      Netikėtai pro prabudusių neaiškių prisiminimų šydą prasiskverbė mintis, kad aprašytąjį nuotykį moteris grei čiausiai patyrė atkrintamųjų varžybų metu, kai jo buvusi komanda kovojo dėl teisės žaisti aukščiausiosios lygos finale, o jis niekuo negalėjo jai padėti, nes sėdėjo Sietle, ką tik pasitraukęs iš didžiojo sporto. Piktas, nugrimzdęs į kartėlį ir, ko gero, girtas.

      – Galvojau apie beisbolą, o ne… Na ir kas? Tegul paduoda į teismą, – sumurmėjo Reidas, dar kartą perskaitęs straipsnį.

      Plūstelėjo gili, sielą stingdanti gėda, kūną perliejo šaltis. Užuot kalbėdamasi su draugėmis išvadinusi jį šunsnukiu, ta moteris nusprendė pažeminti viešai! Ir kaip, po perkūnais, dabar apsiginti? Teismuose? Jis jau pakankamai suaugęs, kad suprastų neturįs jokių svarių argumentų, o net jei ir turėtų, kaip galėtų ką nors įrodyti? Gal išrikiuoti eilę gražuolių, kurios prisiektų vien nuo jo bučinio netekusios sąmonės?

      Nors tokia mintis buvo visai prie širdies, Reidas suvokė, kad tai nieko nepakeistų. Kitados jis buvo garsus beisbolo žaidėjas, o visuomenei nėra nieko maloniau, kaip stebėti galingųjų nuopuolį.

      Šį straipsnį perskaitys jo draugai. Šeima. Visi pažįstami, visas Sietlas! Galima tik įsivaizduoti, kas bus, kai jis šiandien pasirodys „Senamiesčio sporto ir kepsnių bare".

      Vienintelė paguoda, kad laikraštis vietinis, – paniuręs pagalvojo Reidas. Leidžiamas tik šiame mieste. Bent jau nereikės raudonuoti prieš senuosius komandos draugelius.

      Suskambėjus telefonui jis nemąstydamas čiupo ragelį.

      – Klausau.

      – Ponas Buchananas? Reidas? Sveiki. Esu viena iš „Access Hollywood" [Televizijos laida. (Čia ir toliau − vert. past.)] laidos vedėjų. Pamaniau, gal norėsite pakomentuoti straipsnį, išspausdintą šios dienos Sietlo laikraštyje? Tą, apie…

      – Žinau, apie ką! – suurzgė Reidas.

      – O, labai gerai. – Mergina sukikeno. – Gal susitarkime dėl interviu? Galiu tuoj pat atsiųsti filmavimo grupę. Neabejoju, kad norite nušviesti įvykius iš savo varpinės.

      Nutrenkęs ragelį Reidas nusikeikė. „Access Hollywood"? Taip greitai?

      Vėl sučirškė skambutis. Išplėšęs iš lizdo kištuką Reidas jau ketino tėkšti telefoną į sieną, bet susivaldė. Prakeiktas aparatas juk nekaltas dėl šios katastrofos!

      Netrukus subirbė ir mobilusis telefonas. Kiek sudvejojęs Reidas žvilgtelėjo į ekranėlį ir pamatęs draugo iš Atlantos numerį atsiduso iš palengvėjimo. Į šį skambutį galima drąsiai atsiliepti.

      – Sveikas, Tomi. Kaip einasi?

      – Reidai, bičiuli, ar jau skaitei? Na ir straipsnelis! Visiškas krachas! Ir turiu pasakyti, drauguži, ten pernelyg daug informacijos…

      Jeigu Lorė Džonston tikėtų sielos persikūnijimu, visai nenustebtų išsiaiškinusi, kad viename iš ankstesnių gyvenimų ji buvo generolas ar koks nors kitoks taktikos žinovas. Nes atsirinkusi ir suplakusi kelis visiškai nesusijusius dalykus, sugebėdavo sukurti tobulą problemos sprendimą – ir pajusdavo neapsakomą malonumą.

      Šį rytą jai reikėjo susidoroti su ligoninės įranga, kurią atgabeno visa diena vėliau, nei buvo tartasi, ir maisto tiekėjais, nepristačiusiais nė vieno tinkamo patiekalo. Paskui turėjo saugiai parvežti namo savo naująją pacientę. Beliko viltis, kad bent jau greitosios pagalbos automobilio vairuotojas nevėluos. Taip, ja dėtas kitas žmogus tikriausiai stūgautų ir grasintų. Kitas, bet ne Lorė. Susidūrusi su sunkumais ji paprastai pajusdavo energijos antplūdį, todėl nekilo jokių abejonių, kad ir šį kartą pasieks pergalę.

      Baigę rinkti modernią ligoninės lovą vyrai pasitraukė, laukdami, kol Lorė priims darbą. Ji