Buvęs būsimas. Josie Metcalfe
Читать онлайн книгу.
– Ešlio motina.
Tik Filida Greison-Smit sugeba piktintis taip tyliai, tuo labiau kad gali nukentėti du patys brangiausi jai dalykai: šeimos vardas ir mylimiausio sūnaus jausmai.
– Žinoma, ne, mama, – ištarė Ešlis raminamu tonu, kuriuo paprastai maldydavo savo valdingą motiną. Jei tik moteriškė žinotų tikrąją priežastį, kodėl juodu sutiko tuoktis… – Olivijos santuoka nutrūko, kai jos vyras buvo paskelbtas mirusiu.
– Akivaizdu, jog aš gyvas, – ištarė kimus balsas su gundančiu akcentu, persekiojęs Oliviją sapnuose, ir ji galų gale prisivertė atsimerkti vis dar netikėdama, kad tai ne vienas iš košmarų, kurie lyg keršydami lankė ją nuo tos dienos, kai neatlaikiusi spaudimo moteris sutiko tekėti už Ešlio.
Po akimirkos Olivija susivokė gulinti visu ūgiu ant raudono kilimo prie altoriaus laiptelių, apsupta, kaip atrodė, kelių šimtų svečių.
Tai kaip atsitiko, kad pirmos akys, kurias pamatė, buvo Gregoro? Nuo susirūpinimo jų sidabrinis žvilgesys patamsėjo lyg alavas.
– Ar gerai jautiesi?
Tiesą sakant, ji neišgirdo šio tylaus klausimo, bet lengvai perskaitė iš lūpų, juolab kad nepajėgė atitraukti nuo Gregoro akių.
Ar gerai jaučiasi? Kaip ji gali žinoti, kai viduje jausmai tiesiog kunkuliavo grumdamiesi su klausimais, kuriuos Olivija norėjo užduoti.
Kas jam atsitiko?
Kodėl jis sėdi vežimėlyje?
Ar po paskutinės dislokacijos negrįžo pas ją dėl ligos?
Ar pranešimas apie jo mirtį prasimanytas, nes Gregoras nenorėjo grįžti?
Gal paprasčiausiai nustojo ją mylėjęs?
O gal jam nė motais, kad sudaužė jai širdį?
Olivija buvo sumišusi dėl patirtos gėdos ir suvokimo, kad neišvengs žiniasklaidoje mirgančių šios dienos įvykių komentarų, tačiau jai tai dabar nerūpėjo, nes širdį perpus plėšė gerokai stipresni jausmai.
Galų gale iš jų svarbūs tik du: neapsakomas džiaugsmas, kad vyras, kurį mylėjo, tebėra gyvas, ir augantis pyktis, kad jis taip beširdiškai su ja pasielgė.
– Leisk man atsistoti, – pareikalavo ji ir nekantriai nustūmė Ešlio rankas, kai šis mėgino sutrukdyti jai ištrūkti iš tokios nepatogios padėties.
– Ar tikrai pajėgsi? – susirūpino buvęs jaunikis.
– Žinoma, pajėgsiu. – Olivija stengėsi kalbėti ramiai, nors tai nelengva, kai virpa kiekvienas kūno raumenėlis. – Nualpau dėl sukrėtimo, ne dėl ligos, – pridūrė apsidžiaugusi, kad keliantis nuo grindų nereikia grumtis su pūsta kaip morenginis pyragaitis motinos parinkta suknele.
– Bet Olivija… Mieloji!
Ji beveik girdėjo, kaip kirba motinos smegenys ieškodamos būdo užglaistyti nesėkmę… išgelbėti reputaciją šių įžymių žmonių akivaizdoje… tačiau Olivija staiga suvokė, jog yra tik vienas galimas kelias.
– Ponios ir ponai, – pradėjo ji nekreipdama dėmesio, kad susispietusioje minioje giminaičiai pradėjo atvirai prunkšti. – Kaip patys supratote, vestuvių šiandien nebus. Kad ir kaip būtų, vaišės paruoštos ir laukia jūsų, todėl tie, kurie šiandieną tikėjotės susitikti su toliau gyvenančiais draugais ar giminaičiais, esate maloniai kviečiami.
Olivija stengėsi išlaikyti dirbtinę, tarsi priklijuotą šypseną ir pažvelgti į kuo daugiau akių tikėdamasi, kad pavyks visus apkvailinti apsimetus ramia ir susitvardžiusia.
Akies krašteliu Olivija matė, kaip jos motina it paklaikusi mojuoja rankomis, tačiau nepaisydama jos tęsė:
– Tikiuosi, visi puikiai praleisite laiką ir… ir pakelsite taurę dėkodami, kad Gregoras gyvas. Dėkoju visiems susirinkusiems.
Dabar ji troško pabėgti ir atsigauti susiradusi tylią vietelę, bet buvo baisu net pagalvoti, kad teks dėlioti kojas vieną priešais kitą, tuo labiau kad kiekvieną judesį akylai stebės Gregoras.
– Olivija? – Norėdamas pagelbėti Ešlis apkabino ją per liemenį, bet užuot nusiraminusi ji pasijuto dusinama ir… slegiama kaltės. – Ar galiu kuo nors padėti? – Jis prisilenkė arčiau ausies. – Gal man jo atsikratyti?
Gregoro akys suliepsnojo ir Olivija suprato, kad jei kas nors ko nors atsikratys, tai tik ne Ešlis. Ši mintis pasirodė juokinga: juk vienas vyras puikios fizinės formos, o kitas, akivaizdu, nepajuda be vežimėlio.
– Ne, dėkoju, Ešli. Nebūtina, – santūriai atsakė Olivija, tarsi ne su juo vos prieš keletą minučių stovėjo greta ketindami ištarti priesaikas.
– Tai gal norėtum, kad kur nors nuvežčiau? – burbtelėjo jis pro visuotinį klegesį. – Limuzinas laukia. Kur norėtum važiuoti?
Olivija kiek pasvarstė: akimirką norėjo sprukti ir paprašyti limuzino vairuotojo surasti kokią nuošalią vietelę, kur galėtų pasislėpti ir susigaudyti sumišusiuose jausmuose, bet paskui suprato, jog tai neįmanoma, kol nepasikalbėjo su Gregoru, kol nesužinojo, kur jis buvo dvejus pastaruosius metus ir kas jam atsitiko, kad šiandien pasirodė sėdėdamas invalido vežimėlyje.
Apžvelgusi iškilmingą senovinį pastatą jau žinojo, ko jai reikia, ir sugavusi Gregoro žvilgsnį parodė akimis sunkias medines duris šalia Dievo motinos koplytėlės bažnyčios šone.
Matė, kaip jis žvilgtelėjo į tą pusę, ir vėl sužiuro jai į akis. Linktelėjimu patvirtino, kad suprato, ir parodė jai penkis pirštus, vadinasi, susitiks prie šoninio išėjimo po penkių minučių. Tik tada ji atsigręžė į Ešlį.
– Ešai, ar gali paskolinti automobilį? – tyliai paklausė Olivija saugodamasi, kad nenugirstų kurio nors motina.
– Paskolinti? – Ešlis atlaidžiai šyptelėjo nutaisydamas galvą pametusio būsimo sutuoktinio išraišką, kaip ir kelis pastaruosius pasiruošimo šiai dienai mėnesius. – Juk jis mūsų visą dieną, užmiršai? Kur nori važiuoti? Tikriausiai ne pas savo mamą ir ne su svečiais į didžiąją salę. Mano tėvų rūmai irgi netiks, – nusivaipė Ešlis ir tyliai pridūrė: – Žinau… galėčiau nuvežti tave į butuką mansardoje. Nemanau, kad ten mūsų kas nors ieškotų.
Butas mansardoje buvo didesnis už daugelį namų su keturiais miegamaisiais, jis užėmė visą viršutinį aukštą namo, kuriame buvo įsikūrusi pelninga Greisonų-Smitų jau visą amžių ar dar ilgiau valdoma investicinė įmonė.
Savaime suprantama, vienintelis paveldėtojas Ešlis galėjo naudotis butu kada tik užsigeisdavo pabuvoti Londone.
– Puikus sumanymas, važiuok į mansardą, Ešli. Pastato apsauga šiuolaikiška, o tai pravers, jei tave seks žurnalistai. Tačiau aš norėjau pasiskolinti automobilį sau. Tai, ko gero, vienintelė pasiekiama transporto priemonė, į kurią tilptų Gregoro vežimėlis, o mums reikia sprukti greitai, jei nenorime, kad užpjudytų paparacai.
Akimirką Ešlis neištarė nė žodžio, tarsi Olivija būtų jį prismaugusi, jo rudos akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Tu ketini važiuoti su… su juo? – kimiai paklausė jis.
Olivija neabejojo: Ešlis nepradėjo šaukti tik todėl, kad nuo vaikystės buvo griežtai auklėjamas.
– Žinoma, ketinu, – atsakė ji stengdamasi kalbėti ramiai. – Man sakė, jog jis miręs, tačiau akivaizdu, kad taip nėra, todėl man reikia pasikalbėti su Gregoru… ir geriau be kelių tuzinų aplinkui šmirinėjančių žmonių. Aš noriu sužinoti, kur jis buvo… išsiaiškinti, ar teisiškai mes tebesame susituokę. Kol negausiu šių atsakymų, negalėsiu nuspręsti, kaip elgtis toliau. Tikrai nenoriu būti dviejų vyrų žmona. Nei